Raudų 5:1–22
5 Atmink, Jehova, kas mus ištiko,pažvelk, pažiūrėk, kokią kenčiame gėdą.+
2 Mūsų paveldas atiteko svetimiems, mūsų namai – svetimšaliams,+
3 mes – lyg našlaičiai be tėvo, mūsų motinos – tarsi našlės.+
4 Už nuosavą vandenį, už savo malkas turime mokėti,+
5 persekiotojai užsisėdę mums ant sprando.
Nuvargome, bet atsikvėpti mums neduoda.+
6 Kad turėtume duonos, tiesiame ranką į Egiptą+ ir Asiriją.+
7 Mūsų protėviai nusidėjo, bet jų nebėra, ir mes turime nešti jų kaltę.
8 Tarnai dabar mums viešpatauja, ir nėra kas iš jų rankos išvaduotų.
9 Eidami parsinešti duonos, savo gyvastį statome į pavojų,+ nes dykumoje tyko kalavijas,
10 nuo alkio kenčiame skausmus, degame karščiu lyg krosnyje.+
11 Sione niekinamos* mūsų žmonos, Judo miestuose – mūsų merginos.+
12 Didžiūnai pakabinami už rankos,+ senoliams nerodoma pagarbos.+
13 Jaunuoliai verčiami girnas nešioti, berniukai klumpa po malkų našta.
14 Seniūnai pradingo iš miesto vartų,+ vaikinai nustojo muzikuoti.+
15 Mūsų širdyse neliko džiaugsmo, mūsų šokiai gedulu virto.+
16 Vainikas mums nukrito nuo galvos. Vargas mums, nusidėjėliams!
17 Todėl paliego mūsų širdis,+aptemo mūsų akys,+
18 Siono kalnas nusiaubtas,+ lapių buveine pavirtęs.
19 Bet tu, Jehova, sėdi savo soste per amžius,tavo sostas tvirtas per kartų kartas.+
20 Nejau visam laikui mus užmirši? Kodėl taip ilgai esi mus apleidęs?+
21 Susigrąžink mus, Jehova, ir mes skubėsim atgal pas tave.+
Tebūna viskas kaip kadaise.+
22 Deja, tu mus visai palikaiir toliau liepsnoji pykčiu ant mūsų.+
Išnašos
^ Arba „prievartaujamos“.
