Teisėjų 3:1–31
3 Štai tautos, kurių Jehova neišvarė, kad išmėgintų izraelitus, nemačiusius karų Kanaane+
2 (jis paliko jas tam, kad karų nepatyrusios būsimos izraelitų kartos žinotų, ką reiškia kariauti):
3 penki filistinų+ valdovai, visi kanaaniečiai, taip pat sidoniečiai+ ir hivai,+ gyvenantys prie Libano kalno+ – krašte nuo Baal Hermono kalno iki Lebo Hamato*.+
4 Jie liko ten gyventi, kad izraelitai būtų išmėginti – kad taptų aišku, ar jie klausys Jehovos įsakymų, kuriuos jis buvo davęs jų protėviams per Mozę.+
5 Taigi izraelitai gyveno tarp kanaaniečių,+ hetitų, amoritų, perizų, hivų ir jebusiečių.
6 Jie ėmė jų dukteris sau į žmonas, leido savo dukteris už jų sūnų ir tarnavo jų dievams.+
7 Izraelitai darė, kas bloga Jehovos akyse. Jie užmiršo savo Dievą Jehovą ir garbino baalus+ ir Ašeros stulpus*.+
8 Todėl Jehova užsidegė pykčiu ant izraelitų ir atidavė juos į rankas Mesopotamijos* karaliui Kušan Rišataimui. Izraelitai Kušan Rišataimui buvo pavaldūs aštuonerius metus.
9 Jie šaukėsi Jehovos,+ ir Jehova siuntė gelbėtoją – jaunesniojo Kalebo brolio Kenazo sūnų Otnielį,+ – kad izraelitus išvaduotų.+
10 Ant jo nusileido Jehovos dvasia+ ir jis tapo Izraelio teisėju. Otnielis išžygiavo į mūšį ir Jehova atidavė Mesopotamijos* karalių Kušan Rišataimą į jo rankas. Otnielis nugalėjo Kušan Rišataimą
11 ir krašte 40 metų buvo ramu. Tada Kenazo sūnus Otnielis mirė.
12 Izraelitai vėl ėmė daryti, kas bloga Jehovos akyse.+ Kadangi darė, kas bloga Jehovos akyse, Jehova leido juos nugalėti Moabo+ karaliui Eglonui.
13 Eglonas sutelkė prieš juos amonitus+ ir amalekiečius.+ Jie užpuolė Izraelį ir užėmė palmių miestą*.+
14 Izraelitai Moabo karaliui Eglonui buvo pavaldūs 18 metų.+
15 Jie šaukėsi Jehovos,+ ir Jehova siuntė jiems gelbėtoją+ – Geros sūnų Ehudą,+ kairiarankį+ vyrą iš Benjamino giminės.+ Buvo taip, kad izraelitai siuntė jį nugabenti Moabo karaliui Eglonui duoklės.
16 Ehudas nusikaldino dviašmenį uolekties* ilgio kalaviją ir prisirišo po drabužiu prie dešinės šlaunies.
17 Tada nuvyko su duokle pas Moabo karalių Egloną. O Eglonas buvo labai nutukęs vyras.
18 Pristatęs duoklę, Ehudas kartu su ją atgabenusiais vyrais patraukė atgal,
19 bet, nuėjęs iki stabų, stovinčių prie Gilgalo,*+ sugrįžo pas Egloną. Ehudas tarė jam: „Turiu tau slaptą žinią, karaliau.“ Karalius tarė: „Tyliau!“ Tada visi tarnai išėjo.
20 Ehudas priėjo prie Eglono (šis sėdėjo vienas savo vėsiajame kambaryje ant stogo) ir tarė: „Turiu tau žinią nuo Dievo.“ Karaliui pakilus nuo sosto*,
21 Ehudas kaire ranka išsitraukė kalaviją, pririštą prie dešinės šlaunies, ir suvarė jam į pilvą –
22 net rankena kartu su geležte prasmego taukuose (Ehudas kalavijo iš pilvo neištraukė), ir laukan išėjo nešvarumai.
23 Ehudas, uždaręs kambario duris ir jas užrakinęs, pabėgo pro prieangį*.
24 Jam pasišalinus, tarnai sugrįžo ir pamatė, kad kambarys ant stogo užrakintas. „Jis, matyt, lengvinasi* vėsiajame kambaryje“, – sakė jie.
25 Nesulaukdami, kol karalius atidarys duris, tarnai ėmė nerimauti. Jie paėmė raktą, atrakino duris ir apstulbo – jų valdovas guli negyvas ant žemės!
26 Kol jie tenai lūkuriavo, Ehudas jau buvo pasprukęs. Jis prabėgo pro stabus*+ ir pasiekė Seyrą.
27 Tenai, Efraimo aukštumose,+ jis pradėjo pūsti ragą+ ir izraelitai pasileido paskui jį nuo aukštumų.
28 Ehudas kvietė žmones: „Paskui mane! Jehova atidavė jūsų priešus moabitus jums į rankas.“ Tad jie nusekė jį ir užėmė Jordano brastas, taip užkirsdami moabitams kelią ir neleisdami niekam jų pereiti.
29 Tąkart jie išguldė apie 10 000 moabitų,+ stiprių ir narsių vyrų. Neištrūko nė vienas.+
30 Nuo tos dienos Moabas tapo pavaldus Izraeliui. Ir krašte 80 metų buvo ramu.+
31 Po Ehudo Izraelį gelbėjo Anatos sūnus Šamgaras.+ Gyvulių varovo lazda+ jis nukovė 600 filistinų.+
Išnašos
^ Arba „iki Hamato prieigų“.
^ Pažod. „Aram Naharaimų“.
^ Pažod. „Aramo“.
^ T. y. Jerichą.
^ Tikriausiai čia turima omenyje trumpoji uolektis, lygi 38 cm. Žr. priedą B14.
^ Arba galbūt „iki akmenų kasyklos prie Gilgalo“.
^ Arba „krėslo“.
^ Arba galbūt „vėdinimo angą“.
^ Pažod. „prisidengęs kojas“.
^ Arba galbūt „pro akmenų kasyklą“.
