Luko 15:1–32
15 Norėdami pasiklausyti Jėzaus, prie jo būrėsi visi mokesčių rinkėjai ir nusidėjėliai.+
2 Todėl ir fariziejai, ir Raštų aiškintojai tarpusavyje šnibždėjosi: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo.“
3 Tada jis papasakojo jiems tokį palyginimą:
4 „Kas iš jūsų, jei turi šimtą avių ir vienos pasigenda, nepalieka devyniasdešimt devynių tyruose ir neieško prapuolusios, kolei suranda?+
5 Ją suradęs apsidžiaugia ir užsikėlęs ant pečių
6 eina namo. Tada susikviečia draugus, kaimynus ir sako: ‘Džiaukitės su manimi! Radau savo prapuolusią avį!’+
7 Sakau jums: taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio+ negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems atgailos nereikia.
8 Arba kuri moteris, jei turi dešimt drachmų* ir vieną pameta, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir kruopščiai neieško, kol suranda?
9 Radusi susikviečia savo drauges, kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės su manimi! Radau drachmą, kurią buvau pametusi.’
10 Sakau jums: taip ir Dievo angelai džiaugiasi dėl vieno nusidėjėlio, kuris atgailauja.“+
11 Paskui Jėzus kalbėjo: „Vienas žmogus turėjo du sūnus.
12 Jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, duok man turto dalį, kuri turi atitekti man.’ Ir tėvas padalijo sūnums turtą.
13 Po kelių dienų jaunėlis viską susirinkęs iškeliavo į tolimą šalį. Ten palaidai gyvendamas savo turtą iššvaistė.
14 Kai buvo viską išleidęs, tame krašte kilo didelis badas. Jis ėmė stokoti,
15 tad įsiprašė pas vieną to krašto gyventoją samdiniu ir buvo nusiųstas į laukus ganyti kiaulių.+
16 Jis geisdavo prisivalgyti bent pupmedžio* ankščių, kurias ėdė kiaulės, bet niekas jam neduodavo.
17 Galop atėjęs į protą tarė: ‘Daugybė mano tėvo samdinių turi apsčiai duonos, o aš čia mirštu badu!
18 Kelsiuosi, keliausiu pas tėvą ir sakysiu jam: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau.
19 Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane samdiniu.“’
20 Tad jis pakilęs iškeliavo pas tėvą. Tėvas jau iš tolo jį pamatė. Gailesčio apimtas jis atbėgo, apkabino* sūnų ir pabučiavo.
21 Sūnus prabilo: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau.+ Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi.’
22 Tačiau tėvas paliepė savo vergams: ‘Greičiau atneškite patį geriausią rūbą ir mano sūnų aprenkite, užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas sandalais!
23 Atveskite ir papjaukite nupenėtą veršį. Tada valgysime ir linksminsimės,
24 nes šitas mano sūnus buvo miręs ir atgijo,+ buvo prapuolęs ir atsirado.’ Ir jie pradėjo linksmintis.
25 O vyresnysis jo sūnus tuo metu buvo laukuose. Grįždamas ir jau būdamas netoli namų jis išgirdo muziką ir šokius.
26 Pasikvietęs vieną iš tarnų jis paklausė, kas ten vyksta.
27 Tas atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis. Tavo tėvas džiaugiasi sulaukęs jo sveiko, tad papjovė nupenėtą veršį.’
28 Sūnus įpyko ir nenorėjo eiti į vidų. Tada tėvas išėjęs ėmė jį kviesti.
29 Sūnus atsakė tėvui: ‘Jau šitiek metų tau vergauju ir niekada tavo įsakymo nesu peržengęs, o tu nė karto nedavei man ožiuko, kad pasivaišinčiau su draugais.
30 Bet vos tik parsirado šitas tavo sūnus, surijęs tavąjį turtą su paleistuvėmis, jam papjovei nupenėtą veršį!’
31 Tėvas jam pasakė: ‘Sūnau, tu visada esi su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo.
32 Kaipgi mums nesilinksminti ir nesidžiaugti? Juk tavo brolis buvo miręs ir atgijo, buvo prapuolęs ir atsirado.’“
