Ar turite nemirtingą dvasią?

AR YRA pomirtinis gyvenimas? Šis klausimas tūkstantmečius neduoda žmonijai ramybės. Ilgus amžius visokių kultūrų žmonės apie tai mąstė vis savaip, tad atsirado įvairiausių įsitikinimų.

Visame pasaulyje, ypač Ramiojo vandenyno regione — Polinezijoje, Melanezijoje ir Mikronezijoje, — daugybė žmonių tiki, kad po asmens mirties gyvena kažkokia dvasia. Ar iš tiesų tam tikra vidinė žmogaus esybė mirštant palieka kūną ir gyvuoja toliau? Kas yra gyvo žmogaus dvasia? Kas jai atsitinka, kai žmogus miršta? Į šiuos klausimus teisingai ir aiškiai atsako Dievo įkvėptas Žodis, Biblija.

Kas yra dvasia?

Žodžiai, Biblijoje išversti „dvasia“, iš esmės reiškia „kvėpavimą“, bet jų reikšmė čia daug platesnė. Pasak Biblijos rašytojo Jokūbo, „kūnas be dvasios miręs“ (Jokūbo 2:26). Vadinasi, dvasia yra tai, kas įkvepia gyvybę kūnui.

Ši gyvybę teikianti jėga negali būti vien kvėpavimas, arba į plaučius patenkantis oras. Kodėl? Todėl, kad, anot enciklopedijos The World Book Encyclopedia, kvėpavimui nutrūkus kūno ląstelės dar kurį laiką — „keletą minučių“ — išlieka gyvybingos. Dėl to žmogų kartais dar pavyksta atgaivinti, o kitais atvejais sėkmingai persodinami kūno organai. Bet gyvybės kibirkščiai užgesus visos pastangos atgaivinti žmogų yra  bevaisės. Joks kvėpavimas nebegali sugyvinti netgi vienos ląstelės. Taigi dvasia yra nematoma gyvybės jėga, kurios dėka ląstelės išlieka gyvos. Ji palaikoma kvėpavimu (Jobo 34:14, 15).

Ar ta dvasia veikli tik žmonėse? Į šį klausimą teisingai atsakyti irgi padeda Biblija. Išmintingasis karalius Saliamonas rašė: „Kas žino, ar žmogaus gyvybės alsavimas [„dvasia“, Brb] kyla aukštyn, ar gyvulio gyvybės alsavimas leidžiasi žemyn, į žemę?“ (Mokytojo 3:21) Taigi sakoma, kad ir gyvuliai, ir žmonės turi gyvybės alsavimą — dvasią. Kaip tai suprasti?

Dvasią, arba gyvybės jėgą, galima palyginti su prietaisą varančia elektros srove. Ta nematoma energija, atsižvelgiant į įrenginio rūšį, atlieka įvairiausias funkcijas. Štai krosnis gali kaitinti, kompiuteris — atkurti informaciją ir atlikti skaičiavimus, o televizorius — atgaminti vaizdą bei garsą. Tačiau elektros srovė niekada neįgyja paties įrenginio ypatybių. Ji yra tik energija. Taip pat ir gyvybės jėga neįgauna jokio sugyvintų kūrinių bruožo. Ji nėra asmenybė, neturi gebėjimo mąstyti. Žmonės ir gyvūnai „turi tą patį gyvybės alsavimą [„dvasią“, NW]“ (Mokytojo 3:19). Todėl mirusio asmens dvasia nebegyvena kitame pasaulyje kaip dvasinė esybė.

Tad kokia yra mirusiųjų būklė? Kas atsitinka dvasiai, kai žmogus miršta?

„Į dulkę sugrįši“

Pirmajam žmogui Adomui, sąmoningai pažeidusiam Dievo įsakymą, Jehova pasakė: „Savo veido prakaitu  valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Pradžios 3:19) Kur buvo Adomas, Dievo dar nesukurtas iš žemės dulkių? Niekur! Jis neegzistavo. Tad Jehovos Dievo žodžiai Adomui „sugrįši žemėn“ reiškė, jog Adomas mirs. Jam nereikėjo keliauti į dvasinį pasaulį. Miręs jis vėl tapo bedvasis, niekur neegzistuojantis. Žmogui skirta bausmė buvo mirtis — grįžimas į nebūtį, — o ne persikėlimas į dvasinę sritį (Romiečiams 6:23).

O kaip dėl kitų mirusiųjų? Jų būklė aiškiai apibūdinta Mokytojo 9:5, 10: „Mirusieji nebežino nieko... Jokios veiklos, jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties nebebus Šeole [„kape“, Brb].“ Todėl mirtis yra nebūtis. Psalmininkas rašė, kad miręs žmogus „sugrįžta į savo žemę; tą pačią dieną žūva jo sumanymai“ (Psalmyno 146:4, Jr).

Iš tiesų mirusieji yra be sąmonės, neveiklūs ir nebežino nieko. Jie negali mūsų matyti, girdėti ar su mumis kalbėtis, negali mums nei padėti, nei pakenkti. Tad jų ir bijoti nereikia. O kaip suprasti, kad dvasia „išeina“ iš mirusio žmogaus?

Dvasia ‛sugrįš pas Dievą’

Biblijoje teigiama, jog mirusio žmogaus ‛dvasia sugrįš pas Dievą, kuris ją davė’ (Mokytojo 12:7, Brb). Gal tai reiškia, kad dvasia tiesiogiai keliauja per erdvę Dievo akivaizdon? Nieko panašaus. Biblijoje vartojamas žodis „sugrįš“ nebūtinai nurodo tiesioginį judėjimą iš vienos vietos į kitą. Štai, pavyzdžiui, neištikimiems izraelitams buvo pasakyta: „‛Sugrįžkite pas mane, ir aš pas jus sugrįšiu’, — sako Galybių Viešpats“ (Malachijo  3:7). Izraeliui ‛grįžti’ pas Jehovą reiškė atsisakyti blogų darbų ir vėl laikytis teisingo Dievo kelio. O Jehovos ‛grįžimas’ pas Izraelį reiškė vėl rodomą jo malonę savo tautai. Abiem atvejais kalbama apie tam tikrą nuostatą, o ne kilnojimąsi iš vienos geografinės vietos į kitą.

Ir mirusio asmens dvasia, ‛grįžtanti’ pas Dievą, nekeliauja iš žemės į dangų. Atminkime, kad dvasia yra gyvybės jėga. Kai ta jėga išeina iš žmogaus, ją grąžinti gali tik Dievas. Tad dvasia ‛grįžta pas Dievą’ ta prasme, kad asmens būsimojo gyvenimo viltis visiškai priklauso nuo Dievo.

Pažiūrėkime, kas Šventajame Rašte sakoma apie Jėzaus mirtį. Pasak evangelisto Luko, „Jėzus galingu balsu sušuko: ‛Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią.’ Ir su tais žodžiais numirė“ (Luko 23:46). Atidavęs dvasią Jėzus nenuėjo tuojau į dangų. Tik trečią dieną jis buvo prikeltas iš numirusių, o į dangų pakilo dar po 40 dienų (Apaštalų darbų 1:3, 9). Vis dėlto mirdamas Jėzus pavedė savo dvasią Tėvui ir visiškai pasitikėjo Jehovos galia grąžinti jam gyvybę.

Taip, tik Dievas gali prikelti iš numirusiųjų (Psalmyno 104:30). Kokia nuostabi perspektyva!

Patikima viltis

Biblijoje sakoma: „Nesistebėkite tuo! Nes ateina valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs [Jėzaus] balsą ir išeis“ (Jono 5:28, 29, Jr). Taip, Jėzus Kristus pažadėjo, kad visi esantieji Jehovos atmintyje bus prikelti. Vietoj liūdnų žinių apie mirtį girdėsis džiugūs pranešimai apie prikeltuosius. Kaip malonu bus pasveikinti grįžusius iš kapų artimuosius!

 Ar norėtumėte daugiau sužinoti apie šią Dievo teikiamą viltį? Rašykite kuriuo nors iš toliau nurodytų adresų ir paprašykite atsiųsti brošiūrą Kas atsitinka žmogui, kai jis miršta?

Jeigu kitaip nenurodyta, Biblijos citatos paimtos iš Šventojo Rašto (Biblijos draugijos redakcija, 1999); santr. Brb — K. Burbulio vertimas, 1996; Jr — A. Jurėno vertimas, 2000; santr. NW — citata išversta iš New World Translation of the Holy Scriptures.