Kokia viltis mylimiems mirusiesiems?

„Kai žmogus numiršta, ar bus jis vėl gyvas?“ — seniai klausė Jobas. (Jobo 14:14) Galbūt ir jums kilo toks klausimas. Kaip jaustumėtės sužinojęs, kad vėl galėsite susitikti su mylimais mirusiaisiais čia, žemėje, geriausiomis sąlygomis?

Biblijoje yra toks pažadas: „Tavo mirusieji gyvens, jų kūnai prisikels.“ Joje taip pat sakoma: „Teisieji paveldės žemę ir gyvens joje amžinai.“ (Izaijo 26:19; Psalmyno 37:29, Brb)

Kad iš tiesų patikėtume tokiais pažadais, turime atsakyti į keletą esminių klausimų: kodėl žmonės miršta? kur yra mirusieji? kodėl galime būti tikri, kad jie vėl gyvens?

Kas yra mirtis ir kas atsitinka mirštant

Biblijoje aiškiai parodyta, jog iš pradžių Dievas nenorėjo, kad žmonės mirtų. Sukūręs pirmąją žmonių porą, Adomą ir Ievą, jis apgyvendino juos Edenu pavadintame žemės rojuje, liepė turėti vaikų ir išplėsti Rojų po visą žemę. Jiems būtų tekę mirti tik nepaklūstant Dievo nurodymams. (Pradžios 1:28; 2:15-17)

Nevertindami Dievo gerumo, Adomas ir Ieva tapo neklusnūs ir sulaukė skirto atpildo. „Sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas, — tarė Dievas Adomui. — Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši.“ (Pradžios 3:19) Prieš sukuriamas Adomas neegzistavo, buvo dulkė. Už neklusnumą, arba nuodėmę, jis buvo pasmerktas vėl grįžti į dulkes, tai yra į nebūtį.

 Taigi mirtis yra gyvybės nebuvimas. Biblijoje pabrėžiama tokia priešingybė: „Atpildas už nuodėmę — mirtis, o Dievo malonės dovana — amžinasis gyvenimas.“ (Romiečiams 6:23) Biblijoje parodyta, kad miręs žmogus visiškai neturi sąmonės: „Juk gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko.“ (Mokytojo 9:5) Šventasis Raštas žmogaus mirtį paaiškina taip: „Kai dvasia jų iškeliauja, jie sugrįžta į žemę; tą pačią dieną jų sumanymai žūva.“ (Psalmyno 146:3, 4, Brb)

Tačiau kodėl mirštame visi, nors tam įsakymui Edene nepakluso tik Adomas ir Ieva? Taip yra todėl, kad visi gimėme po Adomo nuopuolio ir dėl to paveldėjome iš jo nuodėmę bei mirtį. Biblijoje aiškinama: „Per vieną žmogų [Adomą] nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones.“ (Romiečiams 5:12; Jobo 14:4)

Vis dėlto kas nors galbūt paklaus: „Argi žmogus neturi po mirties gyvenančios nemirtingos sielos?“ Daugelis to moko ir netgi teigia, jog mirtis — vartai į kitą pasaulį. Bet šios minties nėra Biblijoje. Priešingai, Dievo Žodis moko, kad pats žmogus yra siela, kad jo siela iš tikrųjų yra jis pats su visomis fizinėmis ir dvasinėmis savybėmis. (Pradžios 2:7, Brb; Jeremijo 2:34, Vl; Patarlių 2:10, Brb) Be to, pasak Biblijos, „siela, kuri nusikalsta, mirs“. (Ezechielio 18:4, Brb)  Šventajame Rašte niekur nemokoma, kad žmogus turi nemirtingą sielą, išliekančią po kūno mirties.

Ar žmonės vėl gyvens

Įsigalėjus nuodėmei ir mirčiai, Dievas atskleidė, jog per prikėlimą mirusieji grįš gyventi. Todėl Biblijoje aiškinama: ‘Abraomas suprato, kad Dievui įmanoma prikelti net mirusį [jo sūnų Izaoką].’ (Hebrajams 11:17-19) Abraomo pasitikėjimas nebuvo be pagrindo, nes Biblijoje apie Visagalį sakoma: „Dievas nėra mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas, nes visi jam gyvi.“ (Luko 20:37, 38, Jr)

Taigi Visagalis Dievas ne tik gali, bet ir trokšta prikelti vertus asmenis. Pats Jėzus Kristus kalbėjo: „Nesistebėkite tuo! Nes ateina valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs jo balsą ir išeis.“ (Jono 5:28, 29, Jr; Apaštalų darbų 24:15)

Pasakęs tai, Jėzus kiek vėliau susitiko laidotuvių procesiją, išeinančią iš Izraelio miesto Naino. Miręs jaunuolis buvo vienturtis našlės sūnus. Pamačius sielvartaujančią moterį, Jėzui pagailo jos. Tad jis  paliepė numirėliui: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ Šis atsisėdo ir Jėzus atidavė jį motinai. (Luko 7:11-17)

Didžiai susijaudinę žmonės buvo ir Jėzui apsilankius žydų sinagogos vyresniojo Jayro namuose. Ką tik buvo mirusi jo dvylikametė dukrelė. Atėjęs į namus Jėzus priėjo prie mirusios mergaitės ir tarė: „Mergaite, kelkis!“ Ir ji tuojau atsikėlė! (Luko 8:40-56)

Vėliau mirtis ištiko Jėzaus draugą Lozorių. Jėzui pasiekus Lozoriaus namus, šis jau prieš keturias dienas buvo miręs. Nors ir labai sielvartaudama jo sesuo Morta išreiškė viltį: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis.“ Bet Jėzus nuėjo prie kapo, liepė nuristi akmenį ir sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo iš kapo! (Jono 11:11-44)

Dabar pamąstykime: kokia buvo mirusio Lozoriaus būklė per tas keturias dienas? Lozorius nepasakojo buvęs palaimingame danguje ar pragaro kančiose, nes, priešingu atveju, tikrai būtų apie tai pasakęs. Ne, miręs Lozorius nebeturėjo jokios sąmonės ir toks būtų likęs iki ‘prikėlimo paskutinę dieną’, jeigu Jėzus tada nebūtų grąžinęs jam gyvybės.

Tiesa, Jėzaus stebuklai teikė ne amžiną palaimą, nes jo prikeltieji vėl mirdavo. Tačiau taip jis prieš 1900 metų įrodė, jog Dievo galia mirusieji iš tiesų vėl galės gyventi! Savo stebuklais Jėzus parodė, kas vyks žemėje valdant Dievo Karalystei.

Kai miršta mylimas žmogus

Mirus mylimam žmogui, net ir tikėdami prikėlimu liūdime. „Abraomas apverkė ir apraudojo Sarą“, nors tikėjo ją būsiant prikeltą. (Pradžios 23:2) O kaip Jėzus? Išgirdęs, kad Lozorius mirė, jis ‘labai susigraudino  ir susijaudino’, o netrukus ir pravirko. (Jono 11:33, 35) Tad ašaros prie mylimo žmogaus kapo nėra silpnumo požymis.

Mirusio vaiko ypač gedi motina. Tai matome ir iš Biblijos puslapių, skaitydami apie didelį vienos motinos sielvartą. (2 Karalių 4:27) Žinoma, netekęs vaiko tėvas taip pat sielvartauja. „Kad aš būčiau miręs vietoj tavęs“, — raudojo karalius Dovydas žuvus sūnui Abšalomui. (2 Samuelio 19:1 [18:33, Brb])

Tačiau tikint prikėlimu liūdesį lengviau ištverti. Biblijos žodžiais tariant, jūs ‘nenusiminsite kaip tie, kurie neturi vilties’. (1 Tesalonikiečiams 4:13) Priešingai, artinsitės prie Dievo malda, ir ‘jis palaikys jus’. (Psalmyno 55:23 [55:22, Brb])

Jeigu kitaip nenurodyta, Biblijos citatos šiame leidinyje paimtos iš Šventojo Rašto (Biblijos draugijos redakcija, 1999); santr. Brb — K. Burbulio vertimas, 1996; Jr — A. Jurėno vertimas, 2000; Vl — A. Vėliaus vertimas.