Paguoda prislėgtiesiems

„Visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina“ (Romiečiams 8:22). Daugiau kaip prieš 1900 metų, rašant šiuos žodžius, žmonija labai kentėjo. Daugelis buvo prislėgti. Todėl krikščionys buvo raginami ‛padrąsinti liūdinčiuosius’ (1 Tesalonikiečiams 5:14, Brb).

Šiandien pasaulis kenčia dar labiau ir kaip niekad daug žmonių vargina depresija. Bet ar tai mus stebina? Tikrai ne, nes Biblijoje kalbama apie „paskutines dienas“, vadinamas „sunkiais laikais“ (2 Timotiejui 3:1-5). Jėzus Kristus išpranašavo, kad paskutinėmis dienomis bus „baisių įvykių“ (Luko 21:7-11; Brb, kursyvas mūsų; Mato 24:3-14).

Kai žmones kamuoja nuolatinis nerimas, baimė, sielvartas ar kitos neigiamos emocijos, jie dažnai puola į depresiją. Depresijos ar didelio liūdesio priežastis gali būti artimo žmogaus mirtis, skyrybos, darbo netekimas ar nepagydoma liga. Be to, žmogų užplūsta liūdnos mintys ir tuomet, kai jis jaučiasi esąs bevertis, nevykėlis ir visus nuviliantis. Kiekvieną gali priblokšti sunkios aplinkybės, bet jei žmogus jaučiasi beviltiškai ir nebemato jokios išeities, jį gali prislėgti dar didesnis liūdesys.

Senovės laikų žmonės patirdavo tą patį. Kankinamas ligos ir nelaimės, Jobas jautėsi Dievo apleistas ir nebenorėjo gyventi (Jobo 10:1; 29:2, 4, 5). Manydamas, kad jo sūnus žuvo, Jokūbas liūdėjo, todėl nesileido paguodžiamas ir  troško numirti (Pradžios 37:33-35). Jausdamas kaltę dėl didelės nuodėmės, karalius Dovydas dejavo: ‛Vaikštau nusiminęs visą dieną, nusilpęs’ (Psalmyno 38:6, 8, Brb; 2 Korintiečiams 7:5, 6).

Šiandien daugelis puola į depresiją dėl pervargimo, kai mėgina prisitaikyti prie kasdienės rutinos, sekinančios juos protiškai, emociškai ir fiziškai. Įtampa bei neigiamos mintys paveikia kūną, sutrikdo smegenų cheminę pusiausvyrą ir taip sukelia depresiją. (Palygink Patarlių 14:30.)

Reikalinga pagalba

Pirmojo amžiaus krikščionis Epafroditas iš Filipų ‛sielojosi, kad [jo draugai] išgirdo apie jo ligą’. Pasiųstas į Romą aprūpinti apaštalo Pauliaus ir kelionėje susirgęs, Epafroditas galbūt manė apvylęs savo draugus ir kad šie laiko jį nevykėliu (Filipiečiams 2:25-27; 4:18). Kaip apaštalas Paulius jam padėjo?

Jis išsiuntė Epafroditą namo su laišku filipiečiams, kuriame parašė: „Priimkite [Epafroditą] Viešpatyje su tikru džiaugsmu ir gerbkite tokius žmones“ (Filipiečiams 2:28-30). Geri Pauliaus atsiliepimai ir šiltas bei malonus filipiečių priėmimas tikriausiai paguodė Epafroditą ir padėjo jam įveikti depresiją.

Biblijos patarimas ‛padrąsinti liūdinčiuosius’, be abejo, yra pats geriausias. „Man būtina žinoti, kad kiti rūpinasi manimi, — pasakė viena moteris, kenčianti nuo depresijos. — Man reikia išgirsti kieno nors žodžius: ‛Aš tave suprantu; viskas bus gerai.’“

Prislėgtasis dažnai turi pats ieškoti atjaučiančio žmogaus, kuriam galėtų išsipasakoti. Toks asmuo turėtų būti geras ir labai kantrus klausytojas, vengiantis pamokslauti nuliūdusiajam arba kritikuoti jį tokiais žodžiais: ‛Tau nereikia taip  galvoti’ arba ‛Tai neteisingas požiūris’. Prislėgtas žmogus labai jautrus, tad kritiškos pastabos tik pablogintų jo savijautą.

Prislėgtasis galbūt jaučiasi niekam vertas (Jonos 4:3). Tačiau jam derėtų prisiminti, jog svarbiausia yra tai, kaip jį vertina Dievas. Jėzų Kristų žmonės laikė „nieku“, bet dėl to tikroji jo vertė Dievo akyse nepasikeitė (Izaijo 53:3). Būkite tikras, kad Dievas myli jus taip pat kaip ir savo brangų Sūnų (Jono 3:16).

Jėzus gailėjosi sielvartaujančiųjų ir stengėsi padėti jiems pajusti savo pačių vertę (Mato 9:36; 11:28-30; 14:14). Jis aiškino, kad Dievas vertina net mažus, nežymius žvirblius ir „nė vienas jų nėra Dievo užmirštas“. O kiek jam brangesni žmonės, besistengiantys vykdyti jo valią! Apie tokius Jėzus pasakė: „Net visi jūsų galvos plaukai suskaityti“ (Luko 12:6, 7).

Tiesa, žmogui, prislėgtam savo silpnybių ir ydų, sunku patikėti, kad Dievas brangina jį. Galbūt jis jaučiasi nevertas Dievo meilės ir globos. ‛Mūsų širdis gali smerkti mus’, — pripažįstama Dievo Žodyje. Bet ar tai lemiamas veiksnys? Visiškai ne. Dievas supranta, kad nuodėmingi žmonės linkę galvoti neigiamai ir netgi smerkti save. Todėl jo Žodyje randame paguodą: „Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta“ (1 Jono 3:19, 20).

Taip, mūsų mylintis dangiškasis Tėvas mato ne vien tik mūsų nuodėmes ir klaidas. Jam žinomos švelninančios aplinkybės, visas mūsų gyvenimas, motyvai bei ketinimai. Jis žino, kad paveldėjome nuodėmę, ligas bei mirtį ir dėl to turime daug trūkumų. O jeigu liūdime ir graužiamės, tai savaime rodo, jog nenorime nusidėti ir nesame nuėję per toli. Biblijoje sakoma, kad buvome ‛pajungti tuštybei’ ne savo noru. Dievas supranta mūsų apgailėtiną padėtį ir  su užuojauta atsižvelgia į mūsų silpnybes (Romiečiams 5:12; 8:20).

Mes patikinami, kad „Viešpats yra gailestingas ir mylintis“. „Kaip toli Rytai nuo Vakarų, taip toli nuo mūsų jis išsklaido mūsų nuodėmes. Juk jis žino, kokie mes padarai, atsimena, kad mes esame dulkės“ (Psalmyno 103:8, 12, 14). Jehova iš tiesų yra „visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename sielvarte“ (2 Korintiečiams 1:3, 4).

Prislėgtieji susilaukia pagalbos glausdamiesi prie gailestingojo Dievo ir atsiliepdami į jo kvietimą ‛mesti ant jo savo naštą’. Jis tikrai gali ‛atgaivinti sugniuždytųjų drąsą’ (Psalmyno 55:22, Jr; Izaijo 57:15). Todėl Dievo Žodyje raginama: „Meskite ant [Jehovos] savo rūpesčius, nes Jis jumis rūpinasi“ (1 Petro 5:7, Brb). Taip, maldomis ir prašymais žmonės gali artintis prie Dievo ir džiaugtis „Dievo ramybe, pranokstančia bet kokį supratimą“ (Filipiečiams 4:6, 7; Psalmyno 16:8, 9).

Prislėgtą nuotaiką galima pataisyti ir keičiant gyvenseną. Svarbūs veiksniai yra mankšta, sveika mityba, tyras oras bei geras poilsis ir saikas žiūrint televizorių. Viena moteris, teikdama pagalbą kenčiantiesiems nuo depresijos, skatino juos daug vaikščioti. Kai viena ponia pareiškė: „Aš nenoriu eiti pasivaikščioti“, — ji maloniai, bet tvirtai atsakė: „Jūs eisite.“ Moteris pasakoja: „Mes nuėjome šešis kilometrus. Kai grįžome, ji buvo pavargusi, bet jautėsi geriau. Jūs negalite įsivaizduoti, kokie naudingi tokie pasivaikščiojimai, kol nepabandote patys.“

Tačiau kartais neįmanoma visiškai nugalėti depresijos, nors išmėginamos visokios priemonės, tarp jų ir medikamentinis gydymas. „Aš išbandžiau viską, — sako vidutinio amžiaus moteris, — bet depresija nepraėjo.“ Dabar  dažnai neįmanoma išgydyti aklų, kurčių ar luošų žmonių. Tačiau prislėgtieji randa paguodą reguliariai skaitydami Dievo Žodį, teikiantį tvirtą viltį apie amžiną išvadavimą iš visų ligų (Romiečiams 12:12; 15:4).

Kai nebebus prislėgtųjų

Minėdamas šiurpius įvykius, vyksiančius žemėje paskutinėmis dienomis, Jėzus pridūrė: „Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“ (Luko 21:28). Jis kalbėjo apie išlaisvinimą į Dievo teisingą naująjį pasaulį, kuriame „pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę“ (Romiečiams 8:21).

Kokia paguoda bus žmonijai išsilaisvinti iš praeities vargų, kasdien pabusti su aiškiomis mintimis ir energingai imtis darbo! Tada nė vieno nebeslėgs depresijos našta. Žmonijai duodamas tvirtas pažadas, kad Dievas „nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apreiškimo 21:3, 4).

Jeigu kitaip nenurodyta, Biblijos citatos paimtos iš Šventojo Rašto (Biblijos draugijos redakcija, 1999); santrumpa Brb — K. Burbulio vertimas, 1996; Jr — A. Jurėno vertimas, 2000.