Vyriausybė, kuri atstatys rojų

Kai Jėzus gyveno žemėje, jis mokė savo sekėjus melsti Dievo Karalystės: „Teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mato 6:9, 10). Jis taip pat nuolat skelbė „karalystės Evangeliją“ (Mato 4:23). Iš tikrųjų jis kalbėjo apie Karalystę daugiau negu apie ką nors kitą. Kodėl? Todėl, kad Karalystė yra priemonė, per kurią Dievas išspręs problemas, šiandien taip apsunkinančias mums gyvenimą. Per Karalystę Dievas greitai pašalins karus, badą, ligas, nusikaltimus ir pasirūpins vienybe bei taika.

Ar norėtum gyventi tokiame pasaulyje? Jeigu taip, tai turėtum perskaityti šią brošiūrą. Iš jos sužinosi, kad Karalystė yra vyriausybė, tačiau geresnė už bet kurią kitą vyriausybę, kada nors viešpatavusią žmonijai. Tu taip pat sužinosi, kaip Dievas nuostabiu būdu pamažu paaiškindavo savo tarnams savo ketinimus dėl Karalystės. Be to, pamatysi, kaip tau jau šiandien gali padėti Karalystė.

Taip, tu jau dabar gali tapti Dievo Karalystės pavaldiniu. Tačiau kol tam pasiryši, turėtum apie tai sužinoti daugiau. Todėl raginame tave nuodugniai studijuoti šią brošiūrą. Čia viskas, ką sužinosi apie Karalystę, remiasi Biblija.

Pirmiausia pažiūrėkime, kodėl Dievo Karalystė taip reikalinga.

 Žmonijos istorijos pradžioje Dievas sukūrė žmogų tobulą ir apgyvendino jį rojuje. Tuo metu Karalystė nebuvo reikalinga.

Tačiau mūsų protėviai, Adomas ir Ieva, paklausė maištingojo angelo Šėtono. Jis kalbėjo jiems melą apie Dievą ir paskatino sukilti prieš Dievą. Taip jie nusipelnė mirties, nes „atpildas už nuodėmę — mirtis“ (Romiečiams 6:23).

Netobulas, nuodėmingas žmogus nebegali turėti tobulų palikuonių. Todėl visi Adomo vaikai gimė netobuli, nuodėmingi ir pavergti mirčiai (Romiečiams 5:12).

Nuo tada žmonėms tapo reikalinga Dievo Karalystė, kad jie galėtų būti išlaisvinti iš nuodėmės ir mirties prakeikimo. Karalystė taip pat apvalys Dievo vardą nuo melo, kurį Šėtonas kalbėjo prieš jį.

 Dievas Jehova pažadėjo, kad gims ypatinga „sėkla“ (arba palikuonis), kuri turės išlaisvinti žmoniją iš nuodėmės (Pradžios 3:15). Šita „sėkla“ turėjo būti Dievo Karalystės Karalius.

Kas tai turėjo būti?

Praėjus apie 2000 metų po Adomo nusidėjimo, gyveno vienas labai išmintingas vyras, vardu Abraomas. Jehova liepė jam palikti savo gimtąjį miestą ir gyventi Palestinos šalyje palapinėse.

Abraomas darė viską, ką Jehova jam sakė daryti, net ir vieną labai sunkų dalyką. Jehova liepė jam paaukoti ant aukuro savo sūnų Izaoką.

Iš tikrųjų Jehova nenori žmonių aukų. Bet jis norėjo žinoti, kaip stipriai Abraomas jį mylėjo. Abraomas jau buvo pasiruošęs Izaoką nužudyti, kai Jehova sukliudė jam.

Kadangi Abraomas parodė didelį tikėjimą, Jehova pažadėjo atiduoti Palestinos žemę jo palikuonims ir pasakė, kad pažadėtoji Sėkla kils iš jo giminės linijos ir iš jo sūnaus Izaoko (Pradžios 22:17, 18; 26:4, 5).

 Izaokui gimė dvyniai Ezavas ir Jokūbas. Jehova pasakė, kad pažadėtoji Sėkla ateis per Jokūbą (Pradžios 28:13-15).

Jokūbas, kuriam Jehova davė Izraelio vardą, turėjo 12 sūnų, o šiems vėliau irgi gimė vaikai. Taip Abraomo vaikai pradėjo gausėti (Pradžios 46:8-27).

Kai ėmė siausti baisus badas, Egipto valdovo faraono kvietimu Jokūbas iškeliavo į tą šalį (Pradžios 45:16-20).

Egipte buvo atskleista, kad pažadėtoji Sėkla bus Jokūbo sūnaus Judo palikuonis (Pradžios 49:10).

Pagaliau mirė Jokūbas, ir jo palikuonys tapo tokie gausūs, kad prilygo tautai. Dėl to bijojosi jų egiptiečiai ir padarė juos vergais (Išėjimo 1:7-14).

 Pagaliau Jehova siuntė Mozę, labai ištikimą vyrą, pas tuometinį faraoną reikalauti Izraelio vaikų išlaisvinimo (Išėjimo 6:9, 10).

Faraonas atsisakė, todėl Jehova siuntė egiptiečiams dešimt bausmių. Kaip paskutinę bausmę jis pasiuntė mirties angelą nužudyti visus pirmagimius Egipto sūnus (Išėjimo skyriai 7—12).

Dievas izraelitams buvo pasakęs, kad mirties angelas aplenks jų namus, jeigu vakarienei jie papjaus avinėlį ir trupučiu jo kraujo pateps savo durų staktas. Taip izraelitų pirmagimiai buvo išgelbėti (Išėjimo 12:1-35).

Tada faraonas liepė izraelitams palikti Egiptą. Tačiau paskui jis pakeitė savo mintį ir vijosi juos, norėdamas susigrąžinti atgal.

Jehova nutiesė izraelitams kelią pabėgti per Raudonąją jūrą. Bet faraonas ir jo armija, mėgindami sekti izraelitus, nuskendo (Išėjimo 15:5-21).

 Jehova atvedė Izraelio sūnus prie Sinajaus kalno dykumoje. Čia jis davė jiems savo Įstatymą ir pasakė, kad jeigu jie laikysis jo, taps kunigų karalyste ir šventa tauta. Taigi, bėgant laikui, izraelitai turėjo gerą progą būti svarbia Dievo Karalystės dalimi (Išėjimo 19:6; 24:3-8).

Kai izraelitai apie metus buvo išgyvenę prie Sinajaus kalno, Jehova vedė juos link Palestinos, šalies, kurią buvo pažadėjęs jų protėviui Abraomui.

Palestinoje vėliau Dievas leido, kad izraelitus valdytų karaliai. Taip Dievas turėjo karalystę žemėje.

 Antrasis Izraelio tautos karalius buvo Dovydas, Judo palikuonis. Dovydas nugalėjo visus Izraelio priešus ir padarė Jeruzalę tautos sostine.

Įvykiai, vykę viešpataujant Dovydui, parodo, kad Jehovos remiamas karalius negali būti nugalėtas jokio žemiško valdovo.

Jehova pasakė iš anksto, kad pažadėtoji Sėkla bus Dovydo palikuonis (1 Kronikų 17:7, 11, 14).

Po Dovydo valdė jo sūnus Saliamonas. Jis buvo išmintingas karalius, ir Izraelis klestėjo jam valdant.

Saliamonas taip pat pastatė Jeruzalėje puikią šventyklą Jehovai. Sąlygos Izraelyje, valdant Saliamonui, parodo kai kurias palaimas, kurių suteiks žmonijai artėjanti Dievo Karalystė (1 Karalių 4:24, 25).

 Tačiau daugelis karalių, valdžiusių po Saliamono, buvo labai neištikimi.

Bet dar Dovydo palikuonims tebevaldant Jeruzalėje, Jehova per savo pranašą Izaiją iš anksto pasakė, kad Dovydo Sūnus ištikimai valdys visą žemę. Tai ir turėjo būti pažadėtoji Sėkla (Izaijo 9:6, 7).

Jo valdymas, kaip nusakė pranašas Izaijas, turėjo būti netgi dar puikesnis negu Saliamono (Izaijo skyriai 11 ir 65).

Dabar Dievo tarnai dar labiau domėjosi, kas turėtų būti šita Sėkla.

 Tačiau iki Sėklai ateinant, Izraelio karaliai labai nuklydo, todėl Jehova leido, kad tauta 607 m. p. m. e. būtų nugalėta babiloniečių, ir dauguma žmonių buvo išvesta į Babilono nelaisvę. Bet Jehova neužmiršo savo pažado. Sėkla vis dėlto turėjo ateiti iš Dovydo linijos (Ezekielio 21:25-27).

Tai, kas atsitiko su Izraelio tauta, parodė, kad nors išmintingas, ištikimas karalius ir gali būti naudingas, šita nauda yra ribota. Ištikimi žmonės miršta, o jų įpėdiniai galbūt nėra ištikimi. Kokia buvo išeitis? Pažadėtoji Sėkla.

Po tūkstantmečių pagaliau pasirodė Sėkla. Kas ji buvo?

 Dievo angelas atsakė į šitą klausimą, kai kalbėjo su netekėjusia izraelitų mergaite, vardu Marija. Jis pranešė jai, kad ji turės sūnų, kuris bus pavadintas Jėzumi. Angelas taip kalbėjo:

„Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus, Viešpats Dievas duos jam jo tėvo sostą; jis viešpataus... per amžius“ (Luko 1:32, 33).

Taigi Jėzus turėjo būti pažadėtoji Sėkla ir galiausiai Dievo Karalystės Karalius. Bet kodėl Jėzus buvo kitoks negu iki jo gyvenę ištikimi vyrai?

Jėzus gimė stebuklingai. Jo motina buvo mergelė, todėl jis neturėjo žemiško tėvo. Jėzus iki tol gyveno danguje, ir Dievo šventoji dvasia, arba veiklioji jėga, perkėlė Jėzaus gyvybę iš dangaus į Marijos įsčias. Taigi jis nepaveldėjo Adomo nuodėmės. Per visą savo gyvenimą Jėzus nepadarė nuodėmės (1 Petro 2:22).

 Būdamas 30 metų Jėzus pasikrikštijo.

Jis kalbėjo žmonėms apie Dievo Karalystę ir galiausiai parodė, kad bus šitos Karalystės Karalius (Mato 4:23; 21:4-11).

Jis taip pat darė daug stebuklų.

Jis gydė ligonius (Mato 9:35).

Stebuklingai jis pamaitino alkanus (Mato 14:14-22).

Jis netgi prikėlė mirusius (Jono 11:38-44).

Šitie stebuklai rodė, ką Jėzus padarys dėl žmonijos būdamas Dievo Karalystės Karaliumi.

 Ar prisimeni, kaip karalius Dovydas padarė Jeruzalę savo karalystės sostine? Jėzus paaiškino, kad Dievo Karalystė bus ne žemėje, o danguje (Jono 18:36). Todėl Karalystė pavadinta „dangiškąja Jeruzale“ (Žydams 12:22, 28).

Jėzus apibrėžė įstatymus, kuriems turėtų paklusti būsimi Karalystės pavaldiniai. Šitie įstatymai dabar yra Biblijoje. Svarbiausi įstatymai buvo, kad žmonės turėtų mylėti Dievą ir vienas kitą (Mato 22:37-39).

Jėzus taip pat parodė, kad savo Karalystėje valdys ne vienas. Turėjo būti išrinkti žmonės, kurie nueitų į dangų ir ten su juo valdytų (Luko 12:32; Jono 14:3). Kiek jų turėjo būti? Apreiškimas 14:1 atsako: 144 000.

 Jeigu tiktai 144 000 eina į dangų, kad valdytų su Jėzumi, ko gali tikėtis likusieji žmonės?

Biblijoje sakoma: „Teisuoliai valdys žadėtąją žemę, tenai jie gyvens amžių amžiais“ (Psalmė 36:29).

Tie, kurie amžinai gyvens žemėje, pavadinti „kitomis avimis“ (Jono 10:16).

Taigi yra dvi viltys. 144000-čius Jehova pakvietė eiti į dangų valdyti kartu su Kristumi. Tačiau milijonai kitų žmonių turi tvirtą viltį amžinai gyventi žemėje kaip jo Karalystės pavaldiniai (Apreiškimas 5:10).

 Šėtonas neapkentė Jėzaus ir priešinosi jam. Jėzui skelbus trejus ir pusę metų, Šėtonas pasirūpino, kad jis būtų suimtas ir nužudytas — prikaltas prie stulpo. Kodėl Dievas tai leido?

Prisimink, kad mes visi esame kilę iš Adomo, dėl to nusidedame ir nusipelnome mirties (Romiečiams 6:23).

Taip pat prisimink, kad stebuklingai gimęs Jėzus buvo tobulas ir nenusipelnė mirties. Tačiau Dievas leido, kad Šėtonas Jėzui „įgeltų į kulnį“ — jį nužudytų. Bet Dievas vėl prikėlė Jėzų gyventi nemirtinga dvasia. Kadangi jis tebeturėjo teisę į tobulą žmogišką gyvybę, dabar galėjo tai panaudoti mūsų, žmonių, išpirkimui iš nuodėmės (Pradžios 3:15; Romiečiams 5:12, 21; Mato 20:28).

 Kad geriau suprastume Jėzaus aukos reikšmę, Biblija apie tai kalba pranašiškais pavyzdžiais.

Ar prisimeni, kaip Jehova liepė Abraomui paaukoti savo sūnų jo meilės išbandymui?

Tai buvo Jėzaus aukos pranašiškas pavyzdys. Jis parodė, kad Jehovos meilė žmonijai buvo tokia didelė, jog jis leido savo Sūnui Jėzui numirti už mus, kad mes galėtume turėti gyvenimą (Jono 3:16).

Ar prisimeni, kaip Jehova išlaisvino izraelitus iš Egipto ir išgelbėjo jų pirmagimius, liepdamas mirties angelui praeiti pro šalį? (Išėjimo 12:12, 13).

Tai buvo pranašiškas pavyzdys. Kaip avinėlio kraujas izraelitų pirmagimiams reiškė gyvybę, taip Jėzaus pralietas kraujas reiškia gyvenimą tiems, kurie juo tiki. Ir kaip tos nakties įvykiai reiškė laisvę izraelitams, taip per Jėzaus mirtį bus galimas žmonijos išlaisvinimas iš nuodėmės ir mirties.

Todėl Jėzus pavadintas „Dievo Avinėliu, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jono 1:29).

 Gyvendamas žemėje Jėzus taip pat rinko mokinius ir ruošė juos skelbti gerąją Karalystės naujieną netgi po jo mirties (Mato 10:5; Luko 10:1).

Tai buvo pirmieji Dievo išrinkti žmonės valdyti kartu su Jėzumi jo Karalystėje (Luko 12:32).

Ar prisimeni, jog Dievas žydams buvo pažadėjęs, kad jeigu jie laikysis Įstatymo, taps kunigų karalyste? Dabar jie turėjo galimybę būti Dievo Karalystės dalimi ir tarnauti dangiškais kunigais, jeigu priims Jėzų. Bet dauguma atmetė jį.

Taigi nuo to laiko žydai nebebuvo išrinktoji Dievo tauta; Palestina daugiau nebebuvo pažadėtoji šalis (Mato 21:43; 23:37, 38).

Nuo Jėzaus dienų iki dabartinio laiko Jehova surinko tuos, kurie valdys su Jėzumi danguje. Keli tūkstančiai jų dar šiandien yra žemėje. Mes vadiname juos pateptuoju likučiu (Apreiškimas 12:17).

 Dabar tau aiškėja, kas iš tiesų yra Dievo Karalystė. Tai yra vyriausybė danguje, jos Karalius yra Jėzus Kristus, o su juo 144 000 asmenų iš žemės. Karalystė viešpataus ištikimai žmonijai ir turės galią įkurti žemėje taiką.

Jėzus po savo mirties buvo prikeltas ir įžengė į dangų. Čia jis laukė Dievo nurodymo, kada ateis laikas jam, Dievo Karalystės Karaliui, pradėti valdyti (Psalmė 109:1). Kada tai turėjo būti?

 Kartais Jehova siųsdavo žmonėms sapnus, kad praneštų jiems kai ką apie savo Karalystę.

Danieliaus dienomis Jehova siuntė sapną Babilono karaliui Nabuchodonosarui. Sapnas buvo apie milžinišką medį (Danieliaus 4:10-37).

Medis buvo nukirstas ir jo kamienas surakintas septyneriems metams.

Medis vaizdavo Nabuchodonosarą. Taip, kaip medžio kamienas buvo surakintas septynerius metus, Nabuchodonosaras septynerius metus buvo praradęs protą. Paskui jo protas buvo sugrąžintas.

Visa tai buvo pranašiškas pavyzdys. Nabuchodonosaras vaizdavo pasaulinę Jehovos valdžią. Pirmiausia tai buvo parodyta per karaliaus Dovydo palikuonis Jeruzalėje. Kai 607 m. p. m. e. Babilonas užėmė Jeruzalę, šita karalių eilė nutrūko. Nebeturėjo daugiau būti jokio karaliaus iš Dovydo linijos, „kol ateis tas, kuris turi teisę“ (Ezekielio 21:27). Tai buvo Jėzus Kristus.

Kiek turėjo praeiti laiko nuo 607 m. p. m. e. iki Jėzaus valdymo pradžios? Septyni pranašiški laikai. Tai yra 2520 metų (Apreiškimas 12:6, 14). Šie 2520 metų, nuo 607 m. p. m. e., atveda mus į 1914 m. e. m.

 Taigi Jėzus pradėjo valdyti danguje 1914 metais. Ką tai reiškė?

Biblija mums duoda atsakymą per regėjimą, kurį matė apaštalas Jonas.

Jis matė, kaip moteris danguje gimdė vyriškos lyties kūdikį (Apreiškimas 12:1-12).

Moteris vaizduoja dangiškąją Dievo organizaciją, susidedančią iš visų Dievui danguje tarnaujančių angelų. Vyriškos lyties kūdikis vaizduoja Dievo Karalystę. Ji „gimė“ 1914 metais.

Kas įvyko toliau? Pirmasis Jėzaus Kristaus, kaip Karaliaus, veiksmas buvo išmesti iš dangaus į žemę Šėtoną ir tuos angelus, kurie sukilo kartu su juo (Apreiškimas 12:9).

Biblija sako apie pasekmes: „Todėl džiūgaukite, dangūs ir jų gyventojai! Bet vargas žemei ir jūrai, nes pas jus nukrito Velnias, kupinas baisaus įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko“ (Apreiškimas 12:12).

Taigi, kai Jėzus perėmė valdžią danguje, jo priešai tapo labai aktyvūs žemėje. Jis pradėjo, kaip sako Biblija, valdyti savo priešų tarpe (Psalmė 109:1, 2).

 Ką tai reiškia žmonijai?

Jėzus nusakė karus, maisto produktų trūkumą, epidemijas ir žemės drebėjimus (Mato 24:7, 8; Luko 21:10, 11).

Mes matome, jog visa tai vyksta nuo 1914 metų, ir tai yra kita priežastis, dėl ko žinome, kad Karalystė pradėjo viešpatauti tuo metu.

Apreiškimo knygoje sakoma, kad žmonės ‘niokos žemę’ (Apreiškimas 11:18). Tai irgi matome, ypač nuo 1914 metų.

Apaštalas Paulius pridūrė, kad „žmonės bus savimylos, godūs pinigų, ... neklusnūs gimdytojams, ... nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys“ (2 Timotiejui 3:1-5).

Dabar žinai, kodėl gyvenimas šiandien toks sunkus. Šėtonas nenuilstamai veikia. Bet veikia ir Dievo Karalystė.

 Netrukus po 1914 metų likutis tų, kurie tikisi valdyti su Jėzumi danguje, pradėjo skelbti gerąją naujieną, kad Karalystė įkurta. Šitas darbas paplito visoje žemėje, kaip buvo nusakęs Jėzus (Mato 24:14).

Koks šito skelbimo darbo tikslas?

Pirma, tai yra pranešti žmonėms apie Dievo Karalystę.

Antra, padėti žmonėms nuspręsti, ar jie norėtų būti Karalystės pavaldiniais.

Jėzus sakė, kad mūsų dienomis visa žmonija bus padalinta, ir atėjus laikui vieni bus priskirti „avims“, o kiti — „ožiams“ (Mato 25:31-46).

„Avys“ bus tie, kurie mylėjo jį ir jo brolius. „Ožiai“ bus tie, kurie šito nedarė.

„Avys“ paveldės amžinąjį gyvenimą, o „ožiai“ — ne.

Gerosios naujienos apie Karalystę skelbimas padeda žmonėms pasirinkti, ar jie nori būti „avimis“ ar „ožiais“.

 Čia yra pranašo Izaijo pranašystė:

„Paskučiausiose dienose bus prirengtas Viešpaties namų kalnas ant kalnų viršūnės, jis bus išaukštintas ant kauburių, ir į jį plauks visos tautos“ (Izaijo 2:2).

Žmonija šiandien gyvena „paskučiausiose dienose“.

Jehovos garbinimo „namai“ yra „išaukštinti“ virš klaidingų religijų.

„Daug tautų eis ir sakys: Ateikite ir ženkite aukštyn į Viešpaties kalną, ir į Jokūbo Dievo namus; jis mokins mus savo kelių, ir mes vaikščiosime jo takais“ (Izaijo 2:3).

Taigi daug žmonių iš visų tautų ateina garbinti Jehovos, ir jie kviečia kitus prisijungti prie jų. Jie mokosi gyventi pagal Jehovos valią.

„Jie nusikals iš savo kalavijų žagres ir iš savo iečių pjautuvus, tauta nebekels kalavijo prieš tautą, ir jie nebesilavins daugiau į kovą“ (Izaijo 2:4).

Visi Jehovos garbintojai yra suvienyti ir myli taiką.

 Dievo Karalystės veiklos rezultatas tas, kad šiandien visoje žemėje daug milijonų žmonių yra Karalystės pavaldiniai.

Jie buriasi apie likutį, likusius iš tų, kurie turi viltį eiti į dangų ir viešpatauti su Kristumi.

Jie gauna per Dievo organizaciją dvasinį maistą (Mato 24:45-47).

Jie yra tarptautinė vienas kitą tikrai mylinčių krikščionių brolija (Jono 13:35).

Jie džiaugiasi vidine ramybe ir ateities viltimi (Filipiečiams 4:7).

 Greitai gerosios naujienos skelbimas bus baigtas. „Avys“ bus atpažintos. Ką toliau darys Karalystė?

Ar prisimeni, kad ištikimas karalius Dovydas nugalėjo visus Dievo tautos priešus? Dabar Karalius Jėzus darys tą patį.

Karalius Nabuchodonosaras kartą matė sapne milžinišką statulą, kuri simbolizavo visas pasaulio valdžias, viešpatavusias nuo to laiko iki šių dienų.

Jis matė, kaip akmuo buvo išplėštas iš kalno ir sudaužė statulą į gabalus. Akmuo vaizdavo Dievo Karalystę.

Tai reiškia dabartinės sugedusios santvarkos sunaikinimą (Danieliaus 2:44).

 Štai keletas pavyzdžių, ką pašalins Karalystė.

Klaidinga religija pražus, kaip mestas į jūrą girnų akmuo (Apreiškimas 18:21).

Todėl visi, kurie myli Dievą, yra raginami DABAR palikti klaidingą religiją (Apreiškimas 18:4).

Būsimasis Karalius Jėzus „ištiks tautas. Ir jis valdys jas geležine lazda“ (Apreiškimas 19:15).

Dėl to Jehovos liudytojai nesikiša į politiką, nors moka mokesčius ir laikosi šalies įstatymų.

Galiausiai pats Šėtonas, didysis „slibinas“, bus įmestas į bedugnę (Apreiškimas 20:2, 3).

Tiktai „avys“, tie, kurie paklūsta Jėzui, Karaliui, pergyvens šitą sielvartą (Mato 25:31-34, 41, 46).

 Apaštalas Jonas turėjo regėjimą apie „avis“, kurios pergyvens didį sielvartą.

„Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose“ (Apreiškimas 7:9).

„Milžinišką minią“ sudaro visi tie, kurie atsiliepia į gerosios naujienos skelbimą.

Jie „atėjo iš didžio sielvarto“ (Apreiškimas 7:14).

„Palmių šakos“ rodo, kad jie sveikina Jėzų, savo Karalių.

„Balti apsiaustai“ rodo, kad jie tiki Jėzaus auka.

„Avinėlis“ yra Jėzus Kristus.

 Kokiomis palaimomis jie tada gėrėsis? Ar prisimeni, kokie laimingi buvo izraelitai, kai valdė ištikimas karalius Saliamonas? Tai leidžia įsivaizduoti laimę, kuri bus žemėje valdant Karaliui Jėzui.

Kaip išpranašavo Izaijas, taika bus ir tarp žmonių, ir tarp žmonių bei gyvūnų (Psalmė 45:9; Izaijo 11:6-9).

Kaip Jėzus savo žemiško gyvenimo metu gydė ligonius, taip jis išlaisvins visą žmoniją nuo ligų (Izaijo 33:24).

Kaip jis maitino dideles minias, taip pasirūpins, kad visoje žemėje daugiau nebebūtų maisto trūkumo (Psalmė 72:16).

Kaip jis prikėlė mirusius, taip pažadins tuos mirusiuosius, kurie neturėjo pakankamai galimybių paklusti Dievo Karalystei (Jono 5:28, 29).

Pamažu jis grąžins žmonijai tobulybę, kurią prarado Adomas.

 Argi tai ne nuostabi ateitis? Ar nenorėtum ją pamatyti? Jeigu taip, tai daryk viską, kad dabar galėtum paklusti Dievo Karalystei ir taptum viena iš „avių“.

Studijuok Bibliją, kad pažintum Dievą Jehovą ir Jėzų Kristų (Jono 17:3).

Bendrauk su kitais, kurie irgi pakluso Karalystei (Žydams 10:25).

Mokykis pažinti Karalystės įstatymus ir laikykis jų (Izaijo 2:3, 4).

Paskirk savo gyvenimą tarnauti Jehovai ir krikštykis (Mato 28:19, 20).

Venk tokių blogybių kaip vagystės, melas, nedorovingumas ir girtavimas, nes visa tai nepatinka Dievui Jehovai (1 Korintiečiams 6:9-11).

Skelbk gerąją naujieną apie Karalystę (Mato 24:14).

 Tada su Dievo pagalba pamatysi atkurtą rojų, kurį dėl Adomo kaltės prarado jo palikuonys, ir regėsi šio pažado išsipildymą: „Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: ‘Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio, nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo’“ (Apreiškimas 21:3, 4).

[Lentelė 20 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

607 m. p. m. e. 1914 m. e. m.

p. m. e. | m. e.

500 1000 1500 2000 2520 metų

[Iliustracijos 11 puslapyje]

Abraomas

Izaokas

Jokūbas

Judas

Dovydas

[Iliustracija 14 puslapyje]

144 000

[Iliustracijos 16 puslapyje]

Adomas

Jėzus