Nuo tada, kai tėvai dvylikametį Jėzų randa šventykloje beklausinėjantį tautos mokytojus, praeina maždaug 17 metų. Dabar 29-ieji, pavasaris. Visur tik ir kalbama apie Joną. Taip, tai tas pats Jonas, Jėzaus giminaitis. Visame krašte į vakarus nuo Jordano jis skelbia ypatingą žinią.

Jonas – išskirtinė asmenybė tiek savo išvaizda, tiek kalba. Jis vilki kupranugarių vilnos apdarą, juosi odiniu diržu. Jo valgis – skėriai ir laukinių bičių medus. O ką jis skelbia? „Atgailaukite, nes dangaus Karalystė yra priartėjusi“ (Mato 3:2).

Jono skelbiama žinia paliečia klausytojams širdį. Žmonės suvokia, kad jiems reikia atgailauti, pasikeisti, atsikratyti nedoro gyvenimo būdo. Pas jį traukia „Jeruzalės gyventojai, visa Judėja ir pajordanė“ (Mato 3:5). Daugelis, kurie ateina pas Joną, išties nuoširdžiai atgailauja. Šis juos pakrikštija panardindamas Jordano upėje. Kam to reikia?

Jono krikštas – tai simbolinė ceremonija, liudijanti, kad žmogus tikrai atgailavo už nusižengimus Dievo Įstatymui (Apaštalų darbų 19:4). Tačiau ne visi yra tinkami krikštytis. Kai pas Joną prisistato fariziejai ir sadukiejai, to meto religiniai vadovai, Jonas griežtai supeikia juos pavadindamas „angių paderme“. „Duokite vaisių, priderančių atgailai, – sako jis. – Ir nemanykite sau: ‘Mūsų tėvas – Abraomas.’ Aš jums sakau, kad Dievas gali ir iš šitų akmenų pakelti Abraomui vaikų. Kirvis jau pridėtas prie medžių šaknų. Kiekvienas medis, neduodantis gerų vaisių, bus nukirstas ir įmestas į ugnį“ (Mato 3:7–10).

Garsas apie Joną jau plačiai pasklidęs. Tai, ką jis skelbia, daro žmonėms didelį poveikį ir daugelis eina pas jį krikštytis. Todėl žydai atsiunčia pas jį kunigų ir levitų pasiteirauti, kas jis esąs.

– Kas tu esi? – klausia jie.

– Aš nesu Kristus, – atvirai pasako Jonas.

– Tuomet kas? Gal Elijas?

– Ne.

– Tai gal žadėtasis pranašas? – spėlioja kunigai ir levitai, norėdami išsiaiškinti, ar tai ne tas, apie kurį kalbėjo Mozė (Pakartoto Įstatymo 18:15, 18).

– Ne, – tikina juos Jonas.

Tie vis neatstoja:

– Tai kas tu esi? Mes turime duoti atsakymą mus atsiuntusiems. Kas tvirtini esąs?

Jonas atsako:

– Aš esu balsas šaukiančio dykumoje: „Ištiesinkite Jehovai kelią!“, kaip sako pranašas Izaijas (Jono 1:19–23).

– Kodėl tada krikštiji, jeigu nesi nei Kristus, nei Elijas, nei žadėtasis pranašas? – teiraujasi jie.

Tada Jonas pasako jiems kai ką reikšmingo:

– Aš krikštiju vandenyje. Tarp jūsų yra tas, kurio jūs nepažįstate, kuris įkandin manęs ateina (Jono 1:25–27).

Jonas gerai supranta, koks yra jo vaidmuo – palenkti žmonių širdis į gera, kad jie priimtų išpranašautąjį Mesiją ir Karalių. Apie Mesiją Jonas toliau kalba taip: „Įkandin manęs ateina galingesnis už mane, aš nevertas nė sandalų jam nuauti“ (Mato 3:11). Jonas dar pasako: „Tasai, kuris įkandin manęs ateina, pralenkė mane, nes gyveno dar prieš mane“ (Jono 1:15).

Taigi Jono skelbiama žinia „atgailaukite, nes dangaus Karalystė yra priartėjusi“ išties pačiu laiku (Mato 3:2). Ji lyg viešas pranešimas, skelbiantis, kad Jehovos paskirtojo Karaliaus Jėzaus Kristaus tarnystė tuojau prasidės.