Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Buvau aukšto rango karininkas, dabar „Kristaus karys“

Buvau aukšto rango karininkas, dabar „Kristaus karys“

Buvau aukšto rango karininkas, dabar „Kristaus karys“

Papasakojo Markas Luisas

„Labas rytas, Jūsų didenybe.“ „Laba diena, Jūsų ekscelencija.“ „Labas vakaras, premjere.“ Taip sveikindavausi, kai buvau pilotas, Karališkųjų Australijos karinių oro pajėgų VIP eskadrilės vadas. Po šią šalį ir visą pasaulį skraidindavau valstybės vadovus bei kitus aukštus valdžios pareigūnus. Tačiau dabar darau tai, kas man teikia kur kas daugiau pasitenkinimo. Apie tai ir norėčiau papasakoti.

GIMIAU 1951 metais Perte, Vakarų Australijoje. Augau kariškio šeimoje. Penkiolikos įstojau į sklandytojų klubą. Čia pradėjau skraidyti ir sparnus pamėgau visam gyvenimui.

Netrukus tėvai išsiskyrė ir mūsų šeima iširo. Kol baigsiu vidurinę mokyklą, karinių oro pajėgų reaktyvinių naikintuvų eskadrilės vadas ir jo namiškiai mielai priėmė mane į savo šeimą. Šis karininkas ir paskatino stoti į Karališkųjų Australijos karinių oro pajėgų akademiją.

Įgyju „sparnus“

Maždaug po šešerių metų, baigęs akademiją, gavau karinių oro pajėgų karininko diplomą, bakalauro laipsnį ir „sparnus“ (lakūno skiriamąjį ženklą). Pirmiausia man patikėjo valdyti karinį krovininį lėktuvą. Juo skraidžiau po visą Australiją, pietinę Ramiojo vandenyno dalį ir Pietryčių Aziją. Neretai aukštų kalnų tarpekliais skrisdavome į gilius slėnius, kur tekdavo leistis ant žole apaugusių tūpimo takų. Darbas buvo pavojingas. Per tuos metus mūsų eskadrilė neteko kelių lėktuvų ir patyrusių tarnybos draugų. Tačiau taip padėdavome atokiuose regionuose gyvenantiems žmonėms. Skraidindavome medžiagas tiltų statybai, nedidelius buldozerius keliams tiesti, ištikus kokiai nelaimei — maisto produktus ir medikų brigadas, taip pat evakuodavome ligonius ar sužeistuosius.

1978-aisiais jau turėjau skrydžių instruktoriaus kvalifikaciją ir grįžau į Karinių oro pajėgų akademiją ruošti lakūnų. Čia atnaujinau draugystę su Diana, jauna našle, auginančia trejų metų dukrelę. Su buvusiu Dianos vyru mokiausi akademijoje, tame pačiame kurse. Vėliau jis žuvo per lėktuvo katastrofą. Kai Dianai pasipiršau, ji paprašė leisti pagalvoti, nes abejojo, ar ryžtis dar kartą susieti gyvenimą su lakūnu.

Tuo metu mane paskyrė vienerius metus tarnauti Australijos generalgubernatoriaus adjutantu. Gyvendamas jo rezidencijoje, Kanberoje, galėjau iš arčiau stebėti politinius procesus ir artimai bendrauti su civilinėmis, karinėmis ir religinėmis valdžiomis. Kadencijai pasibaigus, tęsiau skraidymo instruktoriaus darbą. Netrukus, 1980 metais, mudu su Diana susituokėme.

1982-aisiais pagal mokymo mainų programą dvejiems metams išvykau į Jungtines Valstijas tarnauti karinių oro pajėgų karininku. Mano pareiga buvo rūpintis skrydžių saugumu ir tirti lėktuvų katastrofų priežastis. Teko keliauti po visą šią šalį ir net po Šiaurės Airiją. Kad skrydžiai taptų saugesni, įvykus katastrofai, reikėdavo įvertinti lėktuvo konstrukciją ir skrydžių valdymo sistemos darbą.

Grįžtu į Australiją

Kada grįžau į Australiją, mūsų šeima padidėjo — gimė dukra Keri, tad dabar jau buvome keturiese. Mano darbas atimdavo tiek daug laiko, kad Diana mergaitėms turėjo atstoti mamą ir tėtį. Šeimai tai nebuvo į naudą. Po trejų metų pirmą kartą gavau vadovaujamas pareigas — man patikėjo anksčiau minėtą karinių oro pajėgų VIP eskadrilę. Kai 1991 metais Persijos įlankoje prasidėjo karas, mano eskadrilė dalyvavo Jungtinių Tautų karinėse operacijose tiek ten, tiek kitur: Pakistane, Afganistane, Afrikoje, Izraelyje.

1992-aisiais tapau Australijos gynybos pajėgų vado štabo karininku. Tarnaudamas vyriausiojo kariuomenės vado asmeniniu padėjėju gerai mačiau, kaip iš tikrųjų bendradarbiauja kariškiai, politikai ir Jungtinės Tautos. Priėjau prie išvados, kad daugeliu atžvilgių JT turi nemenkų trūkumų. Vis dėlto atrodė, kad ši organizacija — vienintelė geresnio pasaulio viltis. Paskui kai kurie pokyčiai namuose paskatino mane daug ką permąstyti.

Diana randa atsakymus

Po pirmojo vyro žūties katalikybę išpažinusi Diana ieškojo atsakymų į jai iškilusius klausimus, bet, deja, nesėkmingai. O kai mūsų vyresnioji dukra Reni pradėjo domėtis okultizmu, susirūpinome dar labiau. Tuo metu vienos draugės namuose Diana pamatė žurnalą Atsibuskite! ir jame perskaitė, jog kitame numeryje bus išspausdintas straipsnis apie satanizmą. * Žurnalo tokiu pavadinimu ji dar niekada nebuvo mačiusi. Pakeliui į namus Diana vis galvojo, kaip gauti tą numerį.

Po trijų dienų į mūsų duris pasibeldė Jehovos liudytojai ir Diana žurnalą gavo. Vėliau ji sutiko studijuoti Bibliją ir pradėjo lankyti jų sueigas. Man patiko, kad žmona gilinasi į Bibliją, ir net kelissyk kartu nuėjau į sueigą, bet tyrinėti ją pačiam nelabai terūpėjo. Religingu savęs nelaikiau. Dievą tikėjau, bet mačiau per daug veidmainystės, kad norėčiau su religija turėti ką bendra. Pavyzdžiui, negalėjau suprasti, kodėl karo kapelionai propaguoja meilę ir taiką, o patys remia karą.

Diana tai vienur, tai kitur tarsi netyčiomis palikdavo žurnalus Sargybos bokštas ir Atsibuskite!, kad galėčiau paskaityti. Kai kuriuos skaičiau, bet paskui stengdavausi padėti juos taip, kaip buvę. Nenorėjau, kad ji galvotų, jog man galbūt tai įdomu. Kai jau šį tą žinojau iš Biblijos, mane privertė sunerimti dviejų jos citatų aiškinimas. Viena — Apreiškimo 19:17, 18, kurioje kalbama apie paukščius, lesančius „karo vadų“ kūnus. Kita — Apreiškimo 17:3, kur paminėtas „skaisčiai raudonas žvėris“. Jehovos liudytojų supratimu, tas žvėris simbolizuoja JT. * Mano nuomonė apie šią tarptautinę organizaciją buvo kitokia, bet dabar atsiradusias abejones stengiausi išmesti iš galvos.

1993-iaisiais Diana pakvietė mane į savo krikšto ceremoniją. Man tai buvo netikėta, todėl paklausiau: „Jeigu tektų rinktis, ką pasirinktumei — Jehovą ar mane?“ „Jehovą, — atsakė Diana, — bet, tikiuosi, to nereikės. Noriu turėti jus abu.“ Supratau, kad apie šį jai tokį svarbų asmenį turiu sužinoti daugiau. Vienas krikščionių vyresnysis pasisiūlė studijuoti su manimi Bibliją, ir aš sutikau.

Labai susidomėjau Biblijos pranašystėmis, ypač susijusiomis su karų ir politine istorija. Mokydamasis karybos, studijavau ir senovės graikų karo žygius. Dabar sužinojau, kad dar prieš šimtus metų iki anų įvykių didelė jų dalis buvo aprašyta Danieliaus knygos 8 skyriuje. Ši ir kitos pranašystės pamažu mane įtikino, kad Biblija įkvėpta Dievo.

Kitomis akimis pradėjau žiūrėti ir į Jungtinių Tautų Organizaciją. Žinojau, kad kariuomenė nepajėgi išspręsti žmonijos problemų, kad tikrosios taikos neįmanoma pasiekti grasinant ir kad JT neįstengs įveikti politinio, religinio ir etninio susiskaldymo, dėl kurio kyla karai. Bet dabar pradėjau suvokti, jog išspręsti žmonijos problemas gali tiktai Dievas. Ir, regis, jis tą jau daro pasaulinėje Jehovos liudytojų brolijoje (Psalmyno 133:1; Izaijo 2:2-4). Bet svarsčiau: „Negi tam, kad tarnaučiau Dievui, galėčiau atsisakyti karininko karjeros?“

Pasirenku Biblijos tiesą

Galutinai apsisprendžiau 1994-aisiais per Jehovos liudytojų srities kongresą Sidnėjuje. Programoje buvo kostiuminė biblinė drama, kuri vaizdavo įvykius, kai senovės Izraelio tauta turėjo pasirinkti, kam tarnaus — Jehovai ar kanaaniečių dievui Baalui. Jehovos pranašas Elijas kreipėsi į izraelitus: „Ar ilgai jūs šlubuosite abiem kojom? Jeigu Viešpats yra Dievas, sekite paskui jį, bet jeigu Baalas, tuomet sekite jį!“ (1 Karalių 18:21). Tie žodžiai įstrigo man giliai į širdį. Pasijutau kaip tie izraelitai stovįs kryžkelėje. Reikėjo rinktis: tarnauti Jehovai ar toliau kopti kariškio karjeros laiptais.

Tą vakarą važiuodamas namo pasakiau Dianai, jog rengiuosi atsisakyti tarnybos karinėse oro pajėgose ir tapti Jehovos liudytoju. Netikėtas mano sprendimas žmoną nustebino, bet ji tam visiškai pritarė. Mano nuomonė nepasikeitė ir po keleto dienų, taigi padaviau prašymą atsistatydinti.

Tuo metu tarnavau sostinėje Kanberoje Australijos karo akademijos kadetų korpuso vadu. Buvau atsakingas už maždaug 1300 armijos, karinio jūrų laivyno ir oro pajėgų kadetų karinį ir bendrąjį parengimą, taip pat už akademijos personalą. Paskutinę mokslo metų dieną susirinkusiems 400 Karo akademijos absolventų ir personalui pareiškiau, jog atsisakau karo tarnybos ir užsiimsiu savanoriška krikščionių veikla — vaikščiosiu po namus ir mokysiu žmones Biblijos tiesų. Po tokio mano pareiškimo su kai kuriais užsimezgė įdomūs pokalbiai Biblijos temomis.

Imuosi visalaikės tarnybos

Prašymui dėl atsistatydinimo įsigaliojus, kitą dieną pirmą kartą išėjau į skelbimo tarnybą. Po trijų mėnesių, 1995-ųjų balandį, pasikrikštijau. Paskui, kai tik galėjau, ėmiausi pionieriaus tarnybos ir kas mėnesį evangelizacijos darbui skirdavau nemažai valandų.

Kol aš, buvęs karininkas, tapau „Kristaus Jėzaus kariu“, teko daug ką pakeisti (2 Timotiejui 2:3). Viena pirmųjų mano užduočių buvo per krikščionių sueigas padavinėti mikrofoną. Užuot įsakinėjęs, kad kas ką padarytų, turėjau mokytis prašyti. Meilė ir rūpinimasis kitais pasidarė svarbiau nei veiksmingi rezultatai. Tačiau kad išlaikyčiau pusiausvyrą, man vis dar reikia nemažai pastangų. Kadangi mano pajamos sumažėjo, šeima turėjo išmokti gyventi kukliau.

Visa širdimi pamėgau skelbimo darbą, ir jis patinka man ligi šiol. Kartą, kai buvau tarnyboje su tuomet devynmete dukra Keri, paprašiau jos stebėti, kaip gyventojai reaguoja į mūsų skelbiamą žinią. Netrukus pamatėme, kad daugelis nesusidomėjo, o kai kurie buvo malonūs ir net ėmė domėtis. Tai mus padrąsino. Kita dukra kurį laiką studijavo Bibliją, bet šiuo metu Jehovai netarnauja.

Mudu su Diana skatinome jaunėlę imtis visalaikės tarnybos. Neseniai aš ir Keri džiaugėmės galėdami drauge mokytis pionierių tarnybos mokykloje. Jai tai buvo pirmas kartas, man — antras. Kaip malonu matyti dukrą ir kitus jaunuolius, augančius dvasiškai ir uoliai tarnaujančius Jehovai! (Psalmyno 110:3, Brb)

Dievas gausiai laimina

Žvelgdamas į praeitį matau, jog karininko ir Kristaus kario tarnyba turi ir panašumų, ir skirtumų. Tiek vienoje, tiek kitoje būtina ištikimybė, klusnumas, sąžiningumas, savidrausmė, pasiaukojimas. Daugelis kariškių galbūt yra pasirengę mirti už tėvynę ir draugus, tačiau tikrieji krikščionys raginami mylėti net savo priešus (Mato 5:43-48). Ir jeigu karo didvyriai kartais apdovanojami už vienintelį žygdarbį, tikrieji krikščionys Dievo palankumą pelno ištikimai jam tarnaudami ilgą laiką — galbūt ištvermingai atlaikydami priešiškumą, kęsdami pajuoką ar patirdami kitokių išbandymų metų metais (Hebrajams 10:36-39). Mano bendratikiai — patys nuostabiausi žmonės, kokius tik pažįstu.

Ir sveikinuosi šiandien kitaip, nei minėjau pradžioje. Dabar sakau: „Labas rytas, sese, labas vakaras, broli.“ Kaip malonu dalyvauti krikščioniškoje tarnyboje su žmonėmis, kurie tikrai myli Dievą! Tačiau didžiausia garbė yra tarnauti Aukščiausiajam, Jehovai Dievui! Negaliu įsivaizduoti, kas dar gyvenime galėtų teikti didesnį pasitenkinimą.

[Išnašos]

^ pstr. 15 Atsibuskite! 1989 m. spalio 22 d., p. 2—10 (anglų k.).

^ pstr. 17 Skaitykite Jehovos liudytojų išleistoje knygoje „Apreiškimas — jo didinga kulminacija arti!“, p. 240—243 (yra anglų, rusų ir kitomis kalbomis).

[Anotacija 14 puslapyje]

Daugelis kariškių galbūt yra pasirengę mirti už tėvynę ir draugus, tačiau tikrieji krikščionys raginami mylėti net savo priešus

[Iliustracija 12, 13 puslapiuose]

Karinių pajėgų VIP reaktyviniu lėktuvu skrendu virš Parlamento rūmų Kanberoje

[Iliustracija 15 puslapyje]

Biblinė drama 1994-ųjų srities kongrese Sidnėjuje (Australija)

[Iliustracija 15 puslapyje]

Su Keri pionierių tarnybos mokykloje

[Iliustracija 15 puslapyje]

Su Diana ir Keri dabar