Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Jaukus urvelis po sniegu

Jaukus urvelis po sniegu

Jaukus urvelis po sniegu

ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO SUOMIJOJE

TOLIMOJOJE ŠIAURĖJE speiguotą žiemą be šiltų drabužių ir apavo žmonėms būtų nesaldu, o gal net kiltų pavojus gyvybei. Tačiau daugybė gyvūnų dėl metų laikų nė kiek nesijaudina. Jie turi ne tik šiltą plunksnų ar kailio „drabužį“, bet ir puikiai geba pasinaudoti nepaprasta sniego savybe sulaikyti šilumą.

Snaigės sudarytos iš ledo kristalų, kurie formuojasi iš vandens garų. Dešimt kubinių centimetrų sniego savo tūriu prilygsta maždaug vienam kubiniam centimetrui vandens. Tai rodo, kad tarp sniego kristalų yra daug oro. Dėl tokios nepaprastos sandaros sniegas yra puiki izoliacinė medžiaga, šalčiui spaudžiant gerai apsauganti sėklas ir augalus iki pat pavasario polaidžio. Paskui, storam sniego sluoksniui tirpstant, vanduo drėkina dirvožemį ir pamaitina upelius.

Gyvenimas po „antklode“

Po sniegu išraizgytais tuneliais, didžiąją laiko dalį karštligiškai ieškodami maisto, kasdien zuja visokiausi kailiniai gyvūnėliai: lemingai, pelėnai ir kurmiams giminingi kirstukai (nedideli, daugiausia naktiniai vabzdžiaėdžiai). O peles dažnai galima pamatyti šmižinėjančias ant sniego. Jos ieško uogų, riešutų, sėklų, minkštos jaunų medelių žievės.

Kaip mažesni žinduoliai palaiko reikiamą kūno temperatūrą? Daugelis jų turi ne tik šiltą žiemos kailį, bet ir vidinę „krosnelę“ — sparčią medžiagų apykaitą. Nesunku įsivaizduoti, kad šiam gyvam „šildytuvui“ reikia nemažai kuro. Pavyzdžiui, kirstukai kasdien suėda beveik tiek pat vabzdžių, lervų, lėliukių, kiek sveria patys. O mažiausiems iš jų — nykštukiniams, skaičiuojant proporcingai kūno svoriui, maisto reikia dar daugiau! Todėl kai tik nemiega, jie be paliovos ieško, ką įsimetus į skranduką.

Daugelis tokių smulkių žinduolių patys yra maistas plėšrūnams, tarp jų pelėdoms ir dviejų rūšių kiauninių šeimos žvėreliams — šermuonėliams ir žebenkštims. Ieškodamos maisto grakščios ir judrios žebenkštys stebėtinai lengvai bėginėja labirintais, išvedžiotais po sniegu. Jos medžioja netgi už save didesnius kiškius.

Grobio ieško ir pelėdos. Štai laplandinė pelėda turi tokią gerą klausą, kad, sniego dangai nesant pernelyg storai, nesunkiai išgirsta po ja krebždant pelėną. O aptikusi neria žemyn, čiumpa nelaimėlį kietais nagais ir nusineša. Tačiau kai prisninga daug, grobuonys kartais kenčia alkį ar net badauja. Tada gyvūnų, kuriais jie minta, gerokai pagausėja.

Kad atšiaurią žiemą netektų stipti badu, labai praverčia riebalų atsargos, sukauptos šiltesniais mėnesiais. Vis dėlto šiokio tokio maisto surasti dažniausiai pavyksta. Pavyzdžiui, briedžiai kramsnoja jaunas medžių, ypač pušų, šakeles. Voverės kremta maistingas sėklas, kurių prikaupia savo slėptuvėse, o baltieji kiškiai graužia jaunų medelių žievę, šakeles ir atžalas. Kai kurių rūšių paukščiai smaguriauja sušalusiomis uogomis ir pušų ūgliais.

padangių niurkt į sniegą!

Daug paukščių, kaip antai jerubės, tetervinai, žvyrės, taip pat mažesni paukšteliai: čivyliai, juodgalvės sniegenos, žvirbliai, kad nesušaltų ilsėdamiesi dieną arba miegodami naktį, pasinaudoja sniego savybe išlaikyti šilumą. Jei sniego daug ir jis purus, kai kurie plunksnuočiai iš oro sminga žemyn ir niurkteli į jį panašiai kaip jūriniai paukščiai į vandenį. Ši gudrybė pravarti tuo, kad nelieka jokių pėdsakų, kuriuos galėtų pamatyti ar užuosti plėšrūnai.

Panirę į pusnį, paukščiai išsirausia maždaug metro ilgio horizontalų urvą, suomiškai vadinamą kieppi. Pernakt vėjas nuo sniego paviršiaus nušluoja bet kokį ženklą, kad po juo kažkas slepiasi. Jei klampodami per gilias pusnis žmonės prie tokio guolio priartėja, jų žingsniai paukščius pažadina. Netikėtai vos ne iš po kojų šūstelėjęs sniego kamuolys ir pašėliškas sparnų plakimas nieko neįtariantį keliautoją gali gerokai išgąsdinti!

Metas „apsirengti“ žiemiškai

Keičiantis metų laikams, nemažai šiaurės platumų gyvūnų užsimaskuoja — jų vasaros kailis ar plunksnos įgauna spalvą, kuri nuo sniego fono beveik nesiskiria. Suomijoje gyvenančių poliarinių lapių, baltųjų kiškių ir kelių rūšių žebenkščių kailis rudenį sutankėja, pasidaro balkšvas arba visai baltas.

Panašiai žvyrių margaspalvis vasaros apdaras pasikeičia į skaisčiai baltą. O kojų pirštai, ant kurių vasarą tėra viena kita plunksnelė, taip tankiai apauga plunksnomis, jog paukštis atrodo tarsi apsiavęs gerais sniegbačiais. Kai kurių rūšių gyvūnai, medžiojami plėšrūnų, sunkiai pastebimi net tada, kai jų kailis ar plunksnos dar tik keičiasi, nes pereinamų tonų spalvos susilieja su žeme, vos pradedančia boluoti sniego lopinėliais.

Gal kada svarstėte, kodėl paukščiai, nors daugumos kojos nėra apaugusios plunksnomis, vaikščiodami po sniegą ar ant ledo nesušąla ir, regis, visai gerai jaučiasi? Pasirodo, jų kojose yra nuostabiai sukonstruotas „radiatorius“, veikiantis taip, kad iš širdies į jas atitekantis šiltas arterinis kraujas šildo jau atvėsusį, grįžtantį atgal į širdį.

Taigi nuo ledų sukaustytų ašigalių iki kaitra alsuojančių atogrąžų visokie gyvūnai dėl ekstremalių sąlygų ne tik nesikamuoja, bet ir kuo puikiausiai sau gyvena. Tyrinėtojai, kurie atranda ir nufilmuoja ką įdomaus iš tokio gyvūnijos pasaulio, paprastai už savo pastangas sulaukia šlovės — ir visai pelnytai. Tad kaip dar labiau turėtume šlovinti visų gyvybės stebuklų žemėje Kūrėją! Apreiškimo 4:11 rašoma: „Vertas esi, mūsų Viešpatie ir Dieve, priimti šlovę, pagarbą ir galybę, nes tu visa sutvėrei, tavo valia visa yra ir buvo sutverta.“

[Rėmelis/iliustracija 18 puslapyje]

Šių krikščionių speigu neišgąsdinsi!

Žiemą Jehovos liudytojai Suomijoje rengiasi pagal orą ir tęsia dvasinę veiklą. Kai kuriems tenka įveikti nemažus atstumus, kad dalyvautų krikščionių sueigose, bet jie mielai keliauja. Todėl net kaimo vietovėse per ilgus, šaltus žiemos mėnesius sueigų lankytojų nesumažėja. Jehovos liudytojai lieka uolūs ir lauko tarnyboje. Pasakoti kitiems apie Kūrėją, Jehovą Dievą, jie laiko didele garbe, tad noriai palieka jaukius namus ir eina skelbti gerosios naujienos apie jo Karalystę (Mato 24:14).

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Audrapaukščiai urve

[Šaltinio nuoroda]

By courtesy of John R. Peiniger

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Šermuonėlis

[Šaltinio nuoroda]

Mikko Pöllänen/Kuvaliiteri

[Iliustracija 17 puslapyje]

Gulbės

[Iliustracija 17 puslapyje]

Amerikinis baltasis kiškis

[Iliustracija 17 puslapyje]

Poliarinė lapė