Nuostabių užutėkių kraštas — Kerala

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO INDIJOJE

ĮSIVAIZDUOKITE save puikiai apstatytame plaukiojančiame name, kuriuo galite pakeliauti 44 upių deltomis. Tai įmanoma Indijos pietvakariuose, Keralos valstijoje, kur užutėkiais nuplauksite net 900 kilometrų. Kokia maloni ir nepakartojama kelionė gamtos prieglobstyje! Lėtai slystant vandens paviršiumi, žvilgsnį traukia kokoso palmėmis apjuostos lagūnos, sodri ryžių laukų žaluma, ežerai, kanalai. Greičiausiai dėl viso šio grožio leidinys National Geographic Traveler Keralą įtraukė į sąrašą kaip vieną iš „penkiasdešimties vietovių, kurias gyvenime tikrai verta pamatyti“.

Nereikėtų pamiršti ir kanalų pakrančių gyventojų, dar menančių laikus, kai šiose apylinkėse nebuvo nei turistų, nei penkių žvaigždučių viešbučių. Tačiau jų gyvenimas ir dabar ne ką tepasikeitė. Nors kai kas dirba naujuose viešbučiuose ar kitose su turizmu susijusiose įmonėse, visa tai nepadarė esminės įtakos nei jų kultūrai, nei kasdienybei. Vietiniai augina ryžius, kokosines palmes, gaudydami žuvis paįvairina savo mitybą, o jas parduodami pelnosi pragyvenimui.

Žvejyba

Gyvenimą be žvejybos čia būtų sunku įsivaizduoti. Niekur kitur galbūt neišvysite moterų, tiesiog rankomis gaudančių margaspalves žuvis, Ceilono cichlas, vietinių vadinamas karimeen (tariama karimin). Šią žuvį, randamą tik Keralos vandenyse, vienu iš skanėstų laiko tiek indai, tiek atvykėliai iš svetur. Žvejodamos moterys braido po vandenį tempdamos paskui save plūduriuojantį katilą. Pajutusios artėjant žmogų, žuvys neria žemyn ir sukiša galvas į dumblą. Tačiau žvejų nepergudrausi. Jautriomis pėdomis purve užčiuopusios pasislėpusią žuvį, moterys vikriai pasilenkia, plikomis rankomis griebia spurdantį laimikį ir meta į katilą. Prigaudžiusios pakankamai žuvies, moterys brenda į krantą, kur nekantraudami laukia pirkėjai. Didesnės ir brangesnės žuvys, turtuolių malonumui, patenka į penkių žvaigždučių viešbučių virtuves, o mažesnėmis gardžiuojasi turintys menkesnius išteklius.

Kiniški žvejų tinklai

Užutėkių pakrantėse neretai galima išvysti dailių kiniškų žvejybos tinklų. Jie irgi labai žavi turistus.

Manoma, kad šiuos tinklus pirkliai iš Kinijos imperatoriaus Chu Bilajaus dvaro į Kočiną (dabar Kočis) pirmą kartą atvežė dar iki 1400 metų. Tokiais rankiniais tinklais iš pradžių žvejojo kinų, paskui portugalų naujakuriai. Mūsų laikais, kaip ir prieš daugiau nei šešis šimtmečius, jais daugelis Indijos žvejų užsidirba pragyvenimui ir maistu aprūpina aibę žmonių. Įspūdinga, kad vienu tokiu tinklu užgriebtos žuvies pakaktų pamaitinti visą kaimą. Čia apsilankiusių  turistų atostogų albumuose dažnai ypatingą vietą užima romantiškos nuotraukos — tinklai, džiūstantys besileidžiančios saulės fone.

Į šį užutėkių kraštą turistus vilioja ne tik peizažas su kiniškais tinklais. Tūkstančius žmonių čia kasmet sutraukia vandens atrakcijos — gyvatę primenančių valčių lenktynės.

Valčių lenktynės

Savo forma gyvatę primenančios valtys — tai grakščios kanojos. Jų laivagalis panašus į kobros galvą. Senovėje, nuėmus derlių, karingi šio vandenų krašto karaliai tokiomis valtimis išplaukdavo į karą. Kada karai galiausiai liovėsi, valčių poreikis sumažėjo. Šis didingas laivynas pasirodydavo tik per religines šventes. Tada lydima fanfarų įgula lipdavo į išpuoštas valtis. O šiaip jos buvo tiesiog vietos kultūros eksponatas. Per šventes čia apsilankiusių aukštų asmenų garbei būdavo rengiamos valčių lenktynės. Šita maždaug tūkstančio metų senumo tradicija tebegyvuoja ligi šiol.

Lenktynėse paprastai dalyvauja per 20 tokių valčių. Kiekvienos komandą sudaro 100—150 vyrų. Daugiau kaip šimtas jų su trumpais irklais sėdi dviem eilėmis per visą valties ilgį. Keturi vairininkai su ilgesniais irklais stovi laivagalyje ir vairuoja. Dar du įsitaisę valties viduryje ir belsdami lazdomis į specialią lentą duoda irkluotojams ritmą. Irkluotojus palaiko ir bent koks šešetas kitų. Kad komanda išlaikytų tempą, jie ploja, švilpia, rėkia ir dainuoja valtininkų dainas. Kurį laiką irklavę tiksliai pagal lazdomis beldžiamą ritmą, visas likusias jėgas  jaunuoliai atiduoda tam, kad finišo tiesiąja įspūdingai užbaigtų lenktynes.

1952-aisiais didžiausiame užutėkių krašto mieste Alepyje apsilankė pirmasis Indijos ministras pirmininkas Džavaharlalas Neru. Valčių lenktynės jam padarė neišdildomą įspūdį. Premjeras buvo taip sužavėtas, kad numojo ranka į saugumo reikalavimus ir, įšokęs į nugalėtojų valtį, plojo bei dainavo drauge su irkluotojais. Grįžęs į Delį jis atsiuntė dovaną — sidabrinę lenktynių valties kopiją su autografu ir įrašu: „Valčių lenktynių — unikalaus renginio bendruomenės gyvenime — nugalėtojams.“ Dabar ši sidabrinė valtis yra Neru vardu pavadintų kasmetinių valčių lenktynių prizas. Jų stebėti susirenka apie šimtas tūkstančių žmonių. Šiaip ramūs užutėkiai tuo metu tiesiog atgyja.

Plaukiojantys aukščiausios klasės viešbučiai

Gyvatę primenančios valtys nėra vienintelės, kurios traukia turistus. Vis populiaresni darosi senoviniai ryžių laivai, paversti prabangiais plaukiojančiais namais.

Nors turistams pastatyta nemažai naujų tokių „namų“, yra ir turizmui pritaikytų ryžių laivų, kuriems daugiau nei šimtas metų. Šie iš pradžių buvo žinomi kaip kettuvallam — „laivas su mazgais“. Jie unikalūs tuo, kad padaryti be jokios vinies, duonmedžio lentas specialiais mazgais surišant kokoso palmių pluoštu. Tokiais laivais iš kaimo į kaimą būdavo gabenami ryžiai ir kitokios prekės, o į tolimesnes vietoves — prieskoniai. Atsiradus šiuolaikinėms transporto priemonėms, senoviniais laivais žmonės beveik nustojo plaukioti. Paskui vienam sumaniam verslininkui į galvą atėjo mintis perdaryti juos į plaukiojančius namus turistams. Tokius „namus“ su balkonu, prabangiais miegamaisiais ir šalia jų įrengta vonia bei puikiai apstatytais kambariais galima pavadinti plaukiojančiais viešbučiais. Jie plaukia jūsų pageidaujamu maršrutu, o aptarnaujantis personalas ruošia patiekalus, kokių tik panorėsite.

Atėjus vakarui, šie laivai išmeta inkarą netoli kranto, o jei kas trokšta daugiau ramybės ir privatumo, — tai ir ežero viduryje. Ten galima mėgautis kerinčia užutėkių tyla, kurią kartkartėmis sudrumsčia tik kokia nenuorama žuvis.

 Tačiau šio užutėkių krašto gyvenimas toks ramus ne visais atžvilgiais. Čia nuolat budi uolūs „žmonių žvejai“.

„Žmonių žvejai“

Posakis „žmonių žvejai“ kilo iš Jėzaus žodžių žvejams, tapusiems jo mokiniais. Jis kvietė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais.“ Taip kalbėdamas Jėzus turėjo omenyje tam tikrą darbą — padėti kitiems tapti jo mokiniais (Mato 4:18, 19; 28:19, 20). Šį pavedimą Jehovos liudytojai vykdo visame pasaulyje, taip pat ir šiame Indijos užutėkių krašte.

Keraloje yra 132 Jehovos liudytojų bendruomenės, 13 iš jų — prie užutėkių. Nemažai tų bendruomenių narių užsiima žvejyba. Kartą po žūklės vienas iš jų papasakojo apie Dievo Karalystę savo bendradarbiui. Netrukus tas vyras pradėjo įžvelgti, kad jo bažnyčios mokymai skiriasi nuo to, ko moko Biblija. Tuo susidomėjo ir jo žmona bei keturi vaikai. Su šeima buvo pradėtos Biblijos studijos. Visi sparčiai darė pažangą. Iš šešių šeimos narių keturi jau pasikrikštijo. Kiti du irgi sėkmingai artėja prie šio tikslo.

Vienos bendruomenės nariai valtimi nuplaukė skelbti apie Karalystę į nedidelę salą. Dėl nereguliaraus susisiekimo vietos gyventojai ją praminė kadamakudi — „išsilaipinęs įkliuvai į spąstus“. Čia liudytojai sutiko Džonį ir jo žmoną Rani. Nors kilę iš katalikų šeimų, jie lankė meditacijų centrą ir kiek galėdami aukojo jam pinigų. Džonis labai susidomėjo Biblijos tiesa, tad su juo buvo pradėtos studijos. Ką naujo sužinojęs jis pasakodavo kitiems. Biblijos tiesa šiam vyrui padėjo mesti rūkyti ir piktnaudžiauti svaigalais.

Džonio pasaulietinis darbas nesiderino su Šventojo Rašto principais, todėl šis ryžosi jį pakeisti. Iš pradžių finansiniu atžvilgiu buvo nelengva. Tačiau po kurio laiko Džonis pradėjo gaudyti krabus ir juos pardavinėdamas pajėgė išlaikyti šeimą. 2006-ųjų rugsėjį Džonis pasikrikštijo. Dar po metų juo pasekė žmona ir du jų vaikai. Viltis gyventi amžinai žemės rojuje visiškai pakeitė jų požiūrį į gyvenimą (Psalmyno 97:1; 1 Jono 2:17).

Keliauti po Keralą ir grožėtis jos nuostabiais užutėkiais tikrai nepaprastai malonu. Taip yra ne tik dėl kiniškų žvejybos tinklų, gyvatę primenančių valčių ar plaukiojančių viešbučių, bet ir dėl čia gyvenančių ištikimų Jehovos liudytojų — „žmonių žvejų“.

[Žemėlapis 22, 23 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

INDIJA

KERALA

[Iliustracija 23 puslapyje]

Gyvenimą be žvejybos Keraloje sunku įsivaizduoti

[Šaltinio nuoroda]

Nuotrauka viršuje: Salim Pushpanath

[Iliustracija 23 puslapyje]

Moterys gaudo žuvį plikomis rankomis

[Iliustracija 24 puslapyje]

Lenktynės gyvatę primenančiomis valtimis

[Iliustracija 24 puslapyje]

„Kettuvallam“

[Iliustracija 24, 25 puslapiuose]

Plaukiojantis namas

[Iliustracija 24, 25 puslapiuose]

Džonis su žmona Rani

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 24 puslapyje]

Salim Pushpanath