Daugiau nei vien žaislai

EGIPTIEČIAI jas darydavo iš lentelių, japonai išlankstydavo iš popieriaus, vokiečiai naudojo porcelianą, o eskimai — ruoneną. Suaugusieji jas kolekcionuoja. Vaikai be galo myli. Kas jos? Ogi lėlės.

Žinyne The World Book Encyclopedia rašoma: „Dauguma lėles primenančių figūrėlių ankstesniais laikais buvo naudojamos ne žaidimams, o būrimui ar kaip garbinimo objektai.“ Senovės egiptiečiai ant nedidelių irklo formos lentelių išpaišydavo savito ornamento drabužį, o viename gale pritaisydavo ant virvelės suvertų molinių karoliukų, kurie atstodavo plaukus. Tokias „lėles“ dėdavo mirusiesiems į kapus, nes tikėjo, kad mirusiųjų pasaulyje šios jiems tarnausiančios. Trokšdami keršto, Vest Indijoje žmonės į lėles, naudojamas vudu kulto apeigose, prismaigstydavo smeigtukų — taip jie vylėsi pakenkti savo priešams.

Įvairiuose kraštuose lėlės buvo naudojamos vaisingumo ritualams. Štai senovės Graikijoje merginos, ruošdamosi ištekėti, savo lėles palikdavo ant vaisingumo deivės Artemidės aukuro. Mūsų dienomis ašančių genties (Gana, Afrika) moterys nešiojasi lėlę prie juosmens, nes mano taip susilauksiančios gražių vaikų. Sirijoje kai kurios merginos, norėdamos paviešinti, kad jau yra santuokinio amžiaus, pakabina lėles ant lango.

Japonijoje kovo 3-iąją kasmet vyksta Lėlių šventė — Hina Macuri. Dar ji vadinama mergaičių švente. Kaip rašoma leidinyje Japan—An Illustrated Encyclopedia, joje „persipynę keli skirtingi papročiai. Vienas jų — kinų ritualinis apsivalymas, vykdavęs palei upes trečiojo mėnulio mėnesio pradžioje. Hejano laikotarpiu (794—1185) dvariškiai, norėdami atsikratyti savo nedorybių, trečio mėnesio trečiąją dieną  pasikviesdavo žynių, kad šie perkeltų jas į popierinius atvaizdus [...], kuriuos vėliau išmesdavo į upę ar vandenyną“.

Lėlės — žaislai

Edo laikotarpiu (1603—1867) Japonijoje pradėtos daryti lėlės vaikams. Jos panėšėjo į žmones ir buvo rengiamos įvairiais drabužiais. Būta ir judančių lėlių, kurios „atgydavo“ valdomos vielų, spyruoklių, suktukų, medinių krumpliaračių. Vienos rūšies lėlės netgi gebėjo nunešti arbatos puodelį svečiui ir grįžti su tuščiu!

Vakarų kraštuose iki XVIII amžiaus „vaikystės, kokia mums įprasta, vaikai, galima sakyti, neturėjo, — rašoma vienoje enciklopedijoje. — Jie buvo laikomi mažais suaugusiaisiais, tad privalėjo atitinkamai elgtis“. Lėlės buvo prekė, skirta tiek suaugusiems, tiek vaikams. Tačiau XIX amžiuje suvokta, jog žaidimai vaiko vystymuisi itin svarbūs. Todėl lėlių gamyba Europoje suklestėjo.

1824-ųjų pradžioje Vokietijos lėlių gamintojai sukūrė specialų įtaisą ir jų lėlės galėjo ištarti „mama“ ir „tėte“. Vėliau Vokietijoje pradėtos gaminti vaikštančios lėlės. Amerikiečių išradėjas Tomas Edisonas net sukūrė miniatiūrinį grotuvą ir kai kurios lėlės „prakalbo“. O prancūzai pagamino lėlę, kurią pavadino Bébé Gourmand, nes ji mokėjo „valgyti“. Be to, Prancūzija garsėjo madingomis lėlėmis, kurios būdavo parduodamos elegantiškai aprengtos. Joms buvo galima nupirkti ir priedų: šukų, kailinių, vėduoklių, baldų.

XX amžiuje lėlių gamyba suklestėjo kaip niekad. Penktajame dešimtmetyje, pradėjus naudoti plastmasę, atsirado galimybė gaminti nebrangias, tačiau dar tikroviškiau atrodančias lėles. Populiariausia iš visų tebėra plastmasinė Barbė, pirmoji parduota 1959 metais. Iki šiol jų nupirkta daugiau nei milijardas, o vien 1997-aisiais šios lėlės jų gamintojui atnešė 1,8 milijardo JAV dolerių pelno.

Lėlės — mokytojos

Jungtinių Valstijų pietvakariuose gyvenantys indėnai pueblai, kad supažindintų savo vaikus su genties dievais, naudojosi kačinų lėlėmis, išpjaustytomis iš kaktuso šaknų ar pušies. Per specialias apeigas vienas genties narys persirengdavo kokiu iš dievų ir jį vaizduodavo. Tada tėvai duodavo vaikams lėlę, aprengtą kaip tas dievas. Šie galėdavo su ja žaisti ir taip geriau tą dievą „pažindavo“.

Kaip aiškinama žinyne The World Book Encyclopedia, lėlės „padeda vaikui išlieti nuoskaudas, pyktį ir kitus jausmus. [...] Žaisdami su jomis vaikai gali įsijausti į vaidmenį, kuriame save įsivaizduoja, kai suaugs“. Japonijoje per Vaikų dienos šventę, vykstančią gegužės mėnesį, viena lėlė vaizduoja jaunuolį tradiciniais kario drabužiais su visa ginkluote. Taip stengiamasi įkvėpti berniukams norą suaugus būti — kaip įprasta šioje kultūroje — stipriems, gerbiamiems visuomenės nariams.

Kadangi vaikai prie savo lėlių prisiriša, išmintingi tėvai gerai apsvarsto, kokią įtaką lėlės gali padaryti jų mažylių vystymuisi. Pavyzdžiui, yra manančių, jog tam tikrų lėlių išvaizda ir gausus jų „garderobas“ gali turėti žalingos įtakos mergaitėms. Viena kritikė  teigia, kad tokios lėlės gali iškreipti „mergaičių mąstyseną, nes perša mintį, jog pakuotė svarbesnė už turinį“.

Kas yra matęs vaiką, žaidžiantį su lėle, — nesvarbu, ar ji padaryta iš audinio, popieriaus, medžio, plastmasės ar kokios kitos medžiagos, — be jokios abejonės, supranta, jog tai daugiau nei vien žaislas. Ji yra bičiulis, žaidimų draugas, jai galima patikėti slapčiausias mintis ir kartu džiaugtis vaikyste.

[Rėmelis 27 puslapyje]

Auga susidomėjimas senomis lėlėmis

Dabar kolekcionuoti lėles itin populiaru. Šis pomėgis ypač išpopuliarėjo praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje — netgi susikūrė tarptautinė rinka. Kolekcionieriai ieško tiek pigių plastmasinių lėlių, kainuojančių vos kelis dolerius, tiek retų, pavyzdžiui, Kemerio ir Reinharto gamybos. Viena iš šitokių lėlių, gamintų Vokietijoje XX amžiaus pradžioje, aukcione buvo parduota už 277500 JAV dolerių! O vienoje didžiausių kolekcijų, eksponuojamų Strongo nacionaliniame žaidimų muziejuje Ročesteryje (Niujorko valstija, JAV), sukaupta apie 12000 lėlių.

[Rėmelis/iliustracija 28 puslapyje]

Lėlės. Tėvams reikėtų sunerimti

Kaip tėvams apsaugoti vaikus nuo galimo žalingo kai kurių lėlių poveikio? Laikraštyje The Washington Post buvo apgailestaujama: „Kaip anksčiau tabako, taip dabar pramogų bei žaislų pramonė kratosi bet kokios atsakomybės ir nepanašu, kad jie patys pradėtų ką nors keisti.“ Vadinasi, šiuo atžvilgiu atsakomybę apsaugoti vaikus turi prisiimti tėvai.

Biblija skatina tėvus auklėti vaikus taip, kad šie kasdien jaustų išmintingą jų vadovavimą (Pakartoto Įstatymo 6:6-9; Patarlių 22:6, Brb). Kaip tėvams tokį vadovavimą teikti, turint omenyje įtaką, kurią vaikams gali padaryti lėlės? Viena mama pasakoja, kaip ji tai daro. Ji dukrai paskaito 1 Timotiejui 2:9, kur rašoma apie kuklią aprangą, ir tada abi apie tai pasišneka. Štai tokio pokalbio pavyzdys.

Mama. Į ką šios lėlės tau panašios — į vaiką ar į suaugusią moterį?

Dukra. Į moterį.

Mama. Kodėl taip sakai?

Dukra. Nes jų kūnas kaip moters, taip pat jų drabužiai ir batai kaip suaugusių.

Mama. Tu teisi. O dabar prisiminkime tą eilutę, kurią skaitėme iš Biblijos. Kaip manai, ar krikščionėms tiktų vilkėti tokius drabužius, kaip šių lėlių?

Dukra. Ne.

Mama. Kodėl netiktų?

Dukra. Nes sijonai labai trumpi... Palaidinukė su gilia iškirpte... O ir drabužiai labai prigludę.

Žinoma, mokyti vaikus Dievo principų, kad jie sugebėtų taip samprotauti, nelengva. Bet stengtis išties verta! Daugelis tėvų įsitikino, kokia naudinga knyga Sek Didžiuoju Mokytoju. Ji buvo išleista Jehovos liudytojų, kad padėtų tėvams skiepyti savo vaikams Dievo normas.

Kad gautumėte šią iliustruotą 256 puslapių knygą, mielai skatiname rašyti adresu: Jehovos liudytojams, p. d. 2632, LT-48022 Kaunas. Nurodykite, kad pageidaujate knygos Sek Didžiuoju Mokytoju.

[Iliustracija 26 puslapyje]

Japonų lėlė — arbatos padavėjas

[Iliustracija 26 puslapyje]

Prancūzų lėlė Bru

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 26 puslapyje]

Viršuje: © SHOBEI Tamaya IX; viduryje: Courtesy, Strong National Museum of Play, Rochester, New York; apačioje: © Christie’s Images Ltd