Kur pirmąkart išgirdau Jehovos vardą

Papasakojo Pavolas Kovaras

Stipriai bombarduojant, vargais negalais pasiekėme laikiną slėptuvę. Kai bombos pasipylė dar smarkiau ir mūsų priedanga ėmė drebėti, vienas kalinys pradėjo garsiai melstis: „O Jehova, apsaugok mus! Prašau, išgelbėk dėl savo švento vardo!“

TAI dėjosi 1945-ųjų sausio 8-ąją, kai buvau karo belaisvis Linco mieste, Austrijoje. Slėptuvėje glaudėmės kokie 250 žmonių ir per bombardavimą visi likome gyvi. Išėję iš jos pamatėme, jog aplink viskas nusiaubta. Kas sakė tą nuoširdžią maldą, taip niekada ir nesužinojau, bet ji paliko neišdildomą įspūdį. Tačiau prieš papasakodamas, kaip galiausiai man paaiškėjo, kas yra Jehova, norėčiau trumpai paminėti šį tą iš savo biografijos.

Gimiau 1921 metų rugsėjo 28 dieną netoli Krainos kaimo vakarų Slovakijoje, kuri tada priklausė Čekoslovakijai. Tėvai buvo uolūs protestantai. Mūsų šeima turėjo Bibliją, ir tėtis kiekvieną sekmadienio rytą ją skaitydavo, o mama ir mes, keturi vaikai, įdėmiai klausydavomės. Tačiau neprisimenu, kad jis kada nors būtų minėjęs Jehovos vardą. Mūsų krašte žmonės gyveno kukliai, bet buvome patenkinti tuo, ką turėjome.

Kai 1939-aisiais prasidėjo karas, visus apėmė baimė. Daugelis dar gerai prisiminė, ką teko iškentėti prieš kokius dvidešimt metų per Pirmąjį pasaulinį karą. 1942-aisiais mane pašaukė į slovakų armiją. Nors formaliai Slovakija palaikė Vokietijos pusę, 1944-ųjų rugpjūtį šalis pamėgino atkurti demokratiją. Kai šis bandymas nepavyko, kartu su tūkstančiais į nelaisvę patekusių slovakų kareivių buvau perkeltas į Vokietijos valdomą teritoriją. Taip atsidūriau Guzeno koncentracijos stovykloje, kuri priklausė liūdnai pagarsėjusiai Mauthauzeno koncentracijos stovyklai prie Linco ir su ja ribojosi.

 Karo belaisvis

Mus paskyrė dirbti lėktuvų gamykloje netoli Sankt Georgen an der Guzeno kaimo. Aš darbavausi lentpjūvėje. Maisto davinys buvo skurdus, o 1945-ųjų sausį, kai fašistinė armija visuose frontuose ėmė patirti vieną pralaimėjimą po kito, jis dar sumažėjo. Vienintelis karštas valgis buvo menkutė porcija sriubos. Kas rytą atvykdavo darbininkų iš pagrindinės stovyklos Mauthauzene. Nusilpusius ir nebepajėgiančius dirbti sargybiniai dažniausiai mirtinai sumušdavo. Po darbo kiti kaliniai turėdavo sunešti jų lavonus į vežimą nugabenti į krematoriumą.

Nors buvo labai sunku, tikėjomės, jog karas netrukus baigsis. 1945-ųjų gegužės 5-ąją, praėjus keturiems mėnesiams po bombardavimo, apie kurį pasakojau straipsnio pradžioje, pabudau nuo didžiulio sąmyšio ir išbėgau į kiemą. Sargybiniai buvo dingę, šautuvai sumesti į krūvą, vartai plačiai atverti. Už pievos matėsi kita stovykla. Pasijutę laisvi, kaliniai iš jos lėkė tartum bitės iš degančio avilio. Tačiau išsivadavę jie troško keršto. Tų skerdynių negaliu pamiršti ligi šiol.

Kaliniai atsikeršijo žudydami kapos — kalinius, bendradarbiavusius su kalėjimo sargybiniais. Jie neretai būdavo netgi žiauresni už pačius sargybinius nacius. Mačiau, kaip vienas kalinys lazda uždaužė tokį žmogų šaukdamas: „Jis nužudė mano tėvą. Mes abu viską ištvėrėme, o vos prieš dvi dienas šitas jį užmušė!“ Ligi vakaro pieva buvo nuklota kapos ir kitų kalinių lavonais. Jų buvo šimtai. Vėliau, prieš išvykdami iš stovyklos, apžiūrėjome žudymų vietas, ypač dujų kameras, ir krosnis.

Sužinau apie tikrąjį Dievą

Namo grįžau 1945-ųjų gegužės pabaigoje. Mano tėvai jau ne tik žinojo Dievo vardą, kurį girdėjau slėptuvėje, bet ir buvo tapę Jehovos liudytojais. Netrukus susipažinau su Olga, Dievą mylinčia mergina. Po metų susituokėme. Žmonos atsidavimas Biblijos tiesai paskatino mane geriau pažinti Jehovą. Per vieną iš paskutinių asamblėjų, prieš komunistiniam režimui 1949-aisiais uždraudžiant skelbimo darbą, mudu su Olga ir dar koks penkiasdešimt žmonių buvome pakrikštyti Vaho upėje, Pieštianuose. Laikui bėgant susilaukėme dviejų dukrų, Olgos ir Vlastos.

Mūsų dažnas svečias ir mano skelbimo tarnybos partneris buvo Janas Sebinas, Jehovos liudytojas, po Antrojo pasaulinio karo padėjęs organizuoti skelbimo veiklą. Nors komunistai mus vis labiau persekiojo, skelbti nesiliovėme. Apdairiai kalbėdavomės su žmonėmis apie Biblijos tiesas ir netrukus turėjome nemažai studijų. Janui išvykus iš mūsų teritorijos, jo pradėtas studijas tęsėme mudu su žmona. Vėliau per asamblėjas dažnai sutikdavome tuos brangius buvusius studijuotojus su vaikais ir vaikaičiais. Kaip mus tai džiugino!

Specialioji tarnyba

Iki 1953-iųjų nemažai brolių, vadovavusių skelbimo darbui, pateko į kalėjimus. Todėl manęs paprašė padėti skelbti gerąją naujieną teritorijoje maždaug už 150 kilometrų nuo namų. Kas antrą savaitę, baigęs darbą, šeštadienio popietę sėsdavau į traukinį Nove  Meste prie Vaho ir važiuodavau į Martino miestą centrinės Slovakijos šiaurėje. Ten iki vėlyvo vakaro ir visą sekmadienį mokydavau žmones Biblijos tiesų. Sekmadienį vakare grįždavau atgal į Nove Mestą. Paprastai čia būdavau apie vidurnaktį. Viena svetinga pagyvenusi pora mielai leisdavo pas juos pernakvoti. Rytą eidavau tiesiai į darbą, o pirmadienį vakare grįždavau namo į Krainos kaimą. Savaitgaliais, kai nebūdavau namie, dukromis rūpinosi Olga.

1956 metais mane pakvietė tarnauti rajono prižiūrėtoju. Reikėjo lankyti mūsų rajono bendruomenes ir stiprinti jas dvasiškai. Kadangi nemažai brolių, kurie anksčiau tuo rūpinosi, buvo įkalinti, supratau, jog turiu imtis tų pareigų. Abu su žmona buvome įsitikinę, kad Jehova padės mūsų šeimai.

Pagal komunistų įstatymus kiekvienas pilietis turėjo dirbti. Antraip buvo laikomas veltėdžiu ir sodinamas į kalėjimą. Todėl ir toliau likau pasaulietiniame darbe. Kiekvieną mėnesį du savaitgalius praleisdavau namuose su šeima. Tada užsiimdavome dvasine ir kitokia veikla. Kitus du savaitgalius lankydavau vieną iš šešių netoliese esančių savo rajono bendruomenių.

Leidinių dauginimas draudimo laikotarpiu

Rajono prižiūrėtojas privalėjo pasirūpinti, kad jo rajone kiekviena bendruomenė turėtų biblinių leidinių. Iš pradžių žurnalai buvo perrašinėjami ranka arba mašinėle. Vėliau atsirado galimybė gauti Sargybos bokšto fotojuostų negatyvus. Juos perduodavome bendruomenėms, o broliai ant fotopopieriaus darydavo žurnalų kopijas. Pirkdami nemažą kiekį tokio popieriaus galėjome sukelti įtarimą, todėl broliai, kurie tuo rūpinosi, turėjo elgtis drąsiai ir kartu apdairiai.

Tą užduotį labai noriai ir sėkmingai atlikdavo Štefanas Hučko. Papasakosiu vieną atvejį. Kartą pirkti fotopopieriaus jis nuvyko į tolimesnį miestą. Kai jo negavęs jau rengėsi grįžti namo, pamatė vieną draugišką pardavėją, kuri jam buvo žadėjusi popieriaus užsakyti. Štefanas jau buvo besikreipiąs į ją, kai į parduotuvę įėjo policininkas. Bet tuo metu pardavėja pati pastebėjo Štefaną ir džiaugsmingai šūktelėjo: „Pone, jums tiesiog pasisekė. Kaip tik gavome jums reikalingo fotopopieriaus siuntą.“

Šis tuoj sumetė, ką daryti, ir tarė: „Atleiskite, miela ponia, bet jūs, matyt, mane su kuo nors supainiojote. Norėčiau tik vienos negatyvinės juostos.“

Sėdęs į automobilį, Štefanas nusprendė, kad vis dėlto be taip reikalingo pirkinio grįžti negali. Todėl luktelėjęs nusirengė apsiaustą, nusiėmė kepurę, kad atrodytų bent kiek kitaip, ir vėl nuėjo į parduotuvę. Dabar jau žengė tiesiai prie tos pačios pardavėjos. „Lankiausi pas jus prieš savaitę, — paaiškino, — ir jūs man žadėjote užsakyti fotopopieriaus. Gal jau gavote?“

„O taip, gavome, — atsakė pardavėja. — Bet žinote, pone, vos prieš kelias minutes buvo užėjęs vyras, toks panašus į jus. Tiesiog neįtikėtina — jis atrodė lyg jūsų brolis dvynys!“ Štefanas skubiai nupirko nemažai popieriaus ir išėjo dėkodamas Jehovai, kad jo parūpino.

Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje biblinius leidinius pradėjome spausdinti mimeografais ir nedidelėmis ofsetinio spausdinimo mašinomis. Dirbdavome rūsiuose arba kitose slaptose vietose. Ilgainiui kiekvieno žurnalo numerio, knygų bei lankstinukų  jau padaugindavome tiek, kiek buvo liudytojų ar net daugiau.

Nemalonūs vizitai

Septintajame dešimtmetyje kartą man liepė prisistatyti į įmonės, kurioje dirbau, karinį skyrių. Čia manęs laukė trys vyrai, vilkintys civiliais drabužiais. Jie pasiteiravo, kiek laiko susitikinėju su Jehovos liudytojais ir su kuriais iš jų. Kai nepaminėjau nė vienos pavardės, vyrai pasakė, jog susisieks su manimi vėliau. Tai buvo pirmoji akistata su valstybės saugumo darbuotojais, slaptąja policija.

Netrukus iš darbo mane nuvežė į policijos nuovadą. Čia padavė popieriaus lapą ir pareikalavo, kad surašyčiau man žinomų liudytojų pavardes. Kai maždaug po valandos pareigūnas sugrįžo, lapas buvo tuščias. Pasakiau, kad jokių pavardžių nerašysiu. Kitą savaitę viskas pasikartojo. Bet dabar mane sumušė, o kai išleido, spardė, kol ėjau koridoriumi.

Po šių įvykių policija metus paliko mane ramybėje. Paskui atsiuntė vieną vyrą. Su juo buvau kalėjęs nacių koncentracijos stovykloje. Šis man pasakė: „Su jumis, liudytojais, turime keisti taktiką. Kai į kalėjimą pasodiname vieną liudytoją, po kurio laiko iš jo į laisvę išeina jau penki.“ Valdžia norėjo bent kiek kontroliuoti mūsų veiklą. Tačiau buvau pasiryžęs neteikti jokios informacijos, kuri padėtų jiems tai daryti.

Man, kaip ir kitiems mūsiškiams, daug metų vis tekdavo susitikti su slaptąja policija. Kartais policininkai elgdavosi draugiškai, kartais kurį nors uždarydavo į kalėjimą. Laimei, man kalėti neteko, bet tie nepageidautini vizitai tęsėsi iki pat 1989-ųjų, kol Čekoslovakijoje žlugo komunistinis režimas.

Praėjus kelioms savaitėms po šių permainų, pas mane apsilankė vienas aukšto rango valstybės saugumo pareigūnas iš Bratislavos. Jis apgailestaudamas pasakė: „Jeigu tai būtų priklausę nuo manęs, niekada nebūčiau trikdęs jūsų ramybės.“ Paskui iš automobilio išėmė ir padovanojo du krepšius su konservuotais vaisiais.

Jehova — tvirtas bokštas

Nors tapęs Jehovos liudytoju pirmus 40 metų tarnavau mūsų veiklos draudimo sąlygomis, mano gyvenimas buvo laimingas ir turiningas. Tai, ką mums tais laikais teko išgyventi, tik dar labiau suartino mus su kitais ištikimais Jehovos tarnais. Išmokome labiau branginti draugystę ir pasikliauti vienas kitu.

2003-iųjų kovą patyriau skaudžią netektį — mirė mano brangi žmona Olga. Ji ištikimai lydėjo mane visą mūsų santuokinį gyvenimą. Visus tuos metus abu buvome užimti krikščioniška tarnyba. Aš tebetarnauju krikščionių vyresniuoju savo bendruomenėje ir ieškau vertųjų, su kuriais galėčiau dalytis Biblijos tiesomis. Vardas Jehova, kurį pirmą kartą išgirdau per Antrąjį pasaulinį karą tūnodamas slėptuvėje, man liko tvirtas bokštas * (Patarlių 18:10).

[Išnaša]

[Iliustracija 12 puslapyje]

1942-aisiais, kai tarnavau Slovakijos armijoje

[Iliustracija 12 puslapyje]

Vėliau buvau įkalintas Guzene (fone)

[Šaltinio nuoroda]

© ČTK

[Iliustracija 12 puslapyje]

Tėtis sekmadienio rytais mums skaitydavo Bibliją

[Iliustracija 13 puslapyje]

Mūsų vestuvių dieną 1946-aisiais

[Iliustracija 15 puslapyje]

Su Olga prieš pat jos mirtį