Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Pasakojimai apie laimingas įtėvių šeimas

Pasakojimai apie laimingas įtėvių šeimas

Pasakojimai apie laimingas įtėvių šeimas

KAI VIENIJA NE TIK BENDRAS STOGAS

Dvidešimtmetė Filipo dukra Elis, gyvendama su tėvu, buvo tikra namų šeimininkė. Kai Filipas susituokė su Luiza, iškilo abejonių, ar pamotė ir podukra sutars.

Luiza: „Iš pradžių buvo labai sunku. Mėgstu būti namuose, todėl norėjau būti tikra, kad pati ir šeimininkausiu.“

Elis: „Luiza pertvarkė visus namus ir išmetė daugumą mūsų daiktų. Kartą tvarkydamasi kai kuriuos daiktus padėjau ne į tą vietą, nes nebežinojau, kur jie turi būti. Luizai tai nepatiko, ir abi viena kitai prišnekėjome, ko nederėjo. Paskui su ja nesikalbėjau visą savaitę.“

Luiza: „Kartą Elis pasakiau: „Nežinau, kaip bus toliau, bet ilgiau taip tęstis negali.“ Vėliau tą vakarą ji priėjo prie manęs ir atsiprašė. Apkabinau Elis, ir abi apsiverkėme.“

Elis: „Luiza paliko kabėti ant sienos kelias mano nuotraukas, o tėtis — žvakes, kurias buvau pastačiusi svetainėje. Tai gali atrodyti smulkmenos, bet šitaip galėjau jaustis, kad iš ankstesnių namų dar šis tas liko. Be to, esu dėkinga Luizai už tai, kaip ji rūpinasi mano jaunesniu broliuku, kai šis būna pas mus. Jau praėjo dveji metai, ir aš pradedu ją laikyti tikru mūsų šeimos nariu.“

Luiza: „Dabar mudvi su Elis ne tik gyvename po vienu stogu, bet ir esame geros draugės.“

„VIENYBĖ SVARBIAU“

Susituokę prieš šešerius metus Antonas ir Meriliz į naują šeimą atsivedė po tris vaikus.

Antonas: „Mėgstame visa šeima stovyklauti ir skiriame laiko kiekvienam vaikui asmeniškai. Kol pasijutome tikra šeima, prireikė kelerių metų, bet dabar daugumą problemų išsprendėme.“

Meriliz: „Suprantame, kaip svarbu visus vaikus vertinti vienodai, neskirstant į „tavo“ ir „mano“. Prisimenu, kaip kartą susinervinau, kai, mano manymu, Antonas nepelnytai sudrausmino mano sūnų ir savo dukrai leido sėsti ant priekinės sėdynės, dėl kurios varžėsi visi vaikai. Pasimokiau, kad šeimos vienybė svarbiau už vietą ant priekinės sėdynės. Stengiamės būti nešališki, nors su kiekvienu lygiai taip pat elgtis neįmanoma.

Be to, vengiu kalbėti apie malonias akimirkas, patirtas ankstesnėje santuokoje, nes kai kurie šeimos nariai pasijustų pašaliečiai. Verčiau stengiuosi pasidžiaugti dabartine šeima.“

„PIRMIAUSIA PAGIRKIME“

Francis su Siselija susituokė prieš ketverius metus. Dabar jų šeimoje yra trys jos suaugę vaikai ir jo paauglys sūnus.

Francis: „Stengiuosi būti draugiškas ir greit neįsižeisti. Visada drauge pietaujame ir nuoširdžiai kalbamės. Be to, visus skatinu prisidėti prie namų ruošos, nes tai naudinga šeimai.“

Siselija: „Skiriu laiko kiekvienam mūsų vaikui, išklausau jų būgštavimus ar nuogąstavimus. Kai susirenka visa šeima, stengiamės pirmiausia pagirti ir tik tada kalbame apie tai, kur dar reikėtų pasitaisyti. O kai padarau klaidą pati, ją pripažįstu ir nuoširdžiai atsiprašau.“

AUGAU PAS ĮTĖVIUS

Jukis, kuriam dabar dvidešimt, tėvo nematė nuo penkerių metų. Mama vėliau ištekėjo už Tomonorio, bet kai Jukis buvo dešimties, ji mirė. Dar po penkerių metų, patėviui susituokus su Mihoko, Jukis liko gyventi pas įtėvius.

Jukis: „Kai patėvis nusprendė vesti antrąkart, pagalvojau: „Pamotės man nereikia. Mano gyvenime jau ir taip buvo užtektinai permainų.“ Niekaip negalėjau su tuo susitaikyti ir elgiausi su ja šaltai.“

Mihoko: „Nors vyras manęs nevertė posūnį pamilti, kaip mylėjo jis pats, pasiryžau su Jukiu susidraugauti. Stengėmės kuo mažiau keisti jo įprastą gyvenimo ritmą: teokratinę veiklą, poilsį, vakarienę prie bendro stalo ir pokalbius po jos. Be to, daug geriau ėmiau Jukį suprasti, kai išsikalbėjome apie jo mamos mirtį.

Laukdamiesi kūdikio nerimavome dėl Jukio — norėjome, kad jis šeimoje jaustųsi saugiai. Leidome Jukiui maitinti, prausti kūdikį, keisti sauskelnes ir viešai pagirdavome už tai, kad yra puikus pagalbininkas. Mažasis Icukis prie jo labai prisirišęs. Dar nemokėdamas ištarti „tėti“ ar „mama“, jau mokėjo pasakyti niinii (didysis broli).“

Jukis: „Kai esi įvaikintas, natūralu jaustis vienišam ir niekam nereikalingam. Gali bandyti kitiems tai paaiškinti, bet jie, regis, nepajėgia suprasti. Vis dėlto džiaugiuosi, kad bendratikiai yra tikra atrama. Dabar nepasitikėjimo pamote nebeliko. Ji duoda gerų patarimų, ir galiu su ja kalbėti atvirai.“

[Anotacija 9 puslapyje]

Būkite kantrus! Įtėvių šeimos gali būti laimingos