Harvis buvo vyriausias iš keturių brolių. Jo šeima gyveno Midlande (Vakarų Australija). Tenai ketvirtajame dešimtmetyje, Didžiosios depresijos laikais, jie sužinojo Biblijos tiesą. Harvis pamilo Jehovą ir būdamas keturiolikos pasikrikštijo. Kartą jį, dar visai jauną vaikinuką, paprašė skaityti sueigoje Sargybos bokšto straipsnį, bet jis manė, kad nesugebės. Tada vienas brolis pasakė: „Jeigu Jehovos organizacijoje tavęs prašo atlikti kokią nors užduotį, vadinasi, tavo gebėjimais neabejoja.“ (Palygink su 2 Korintiečiams 3:5.)

Aš, kaip ir mama, taip pat mano vyriausia sesuo, į tiesos kelią stojau tuo metu, kai gyvenome Anglijoje. Tėtis ilgainiui irgi tapo Jehovos liudytoju, tačiau iš pradžių buvo nusiteikęs priešiškai. Nors jis ir nepritarė, vos devynerių pasikrikštijau. Norėjau tapti pioniere, paskui – misioniere. Tėtis sakė, kad pioniere tarnauti galėsiu, kai sueis 21-eri, bet tiek ilgai laukti neketinau. Jam leidus, dar šešiolikmetė persikėliau į Australiją, pas vyriausiąją seserį,  ir čia, būdama aštuoniolikos, tapau pioniere.

Australijoje susipažinau su Harviu. Abu troškome imtis misionieriaus tarnybos. 1951 metais susituokėme ir tapome pionieriais. Po dvejų metų Harvį paprašė imtis rajono priežiūros darbo. Jam buvo paskirta milžiniška teritorija – dalis Vakarų Australijos. Lankant bendruomenes neretai tekdavo keliauti per sausringą kraštą, įveikti didelius atstumus.

1954-aisiais išsipildė mūsų svajonė – buvome pakviesti mokytis Gileade su 25-ąja laida. Laivu atplaukėme į Niujorką ir prasidėjo mokslai. Nuodugniai studijavome Bibliją, taip pat turėjome mokytis ispanų kalbos. Pastaroji Harviui buvo tikras vargas. Jam neišeidavo tarti raidės „r“ taip, kaip ją taria ispanai.

Vieną dieną dėstytojai pranešė, kad visi, kas norėtų tarnauti Japonijoje, gali užsirašyti į japonų kalbos kursus. Nutarėme, kad geriau tegul pati Jehovos organizacija sprendžia, kur mus paskirti. Netrukus vienas iš Gileado dėstytojų, Albertas Šrėderis, neradęs tame sąraše mūsų vardų, paragino: „Gerai pagalvokit apie tai.“ Mes vis tiek nesiryžome įsirašyti į tą sąrašą. Kiek vėliau brolis Šrėderis pasakė: „Mes su kitais dėstytojais nutarėme judu įrašyti. Pamatysit, ta japonų kalba visai įkandama.“ Japonų kalbos tartis Harviui išties pasirodė daug lengvesnė nei ispanų.

1955 metais atvykome į Japoniją. Visoje šalyje gerąją naujieną skelbė tik 500 brolių ir sesių. Harviui buvo 26-eri, man 24-eri. Mus paskyrė į Kobę. Šiame uostamiestyje tarnavome ketverius metus. Tada vėl buvome pakviesti imtis keliaujamojo darbo. Tarnavome netoli Nagojos miesto ir savo paskyrimu labai džiaugėmės. Patiko viskas – mūsų bendratikiai, japonų virtuvė, kraštovaizdis. Bet gan greit gavome naują Jehovos kvietimą.

Po trejų metų Japonijos filialas paklausė, ar sutiktume vykti į Taivaną padėti seniesiems vietos gyventojams – amiams. Mat tenai radosi atskalūnų ir reikėjo gerai  japonų kalbą mokančio brolio pagalbos. * Tarnauti Japonijoje mudviem labai patiko, todėl apsispręsti buvo nelengva. Bet Harvis jau buvo išsiugdęs nuostatą užduočių neatsisakyti, todėl iškeliavome į Taivaną.

Į Taivaną atvykome 1962-ųjų lapkritį. Tuomet saloje skelbėjų buvo 2271, dauguma jų – amiai. Pirmiausia mums reikėjo pramokti kinų kalbos. Turėjome tik vieną vadovėlį, o mokytoja net nekalbėjo angliškai. Vis dėlto, kinų kalbą išmokome.

Netrukus Harvis buvo paskirtas vietinio filialo tarnu. Kadangi filialas buvo mažas, jis suspėdavo atlikti paskirtus darbus biure ir maždaug tris savaites per mėnesį lankydavo amių bendruomenes. Harvis ėjo ir srities prižiūrėtojo pareigas – sakydavo kalbas per suvažiavimus. Jei būtų galėjęs, būtų jas sakęs japoniškai, nes ir amiai tą kalbą gerai suprato. Tačiau valdžia religines sueigas leido rengti vien kinų kalba. Todėl Harvis, nors tai jam buvo daug sunkiau, kalbėdavo kiniškai, o kuris nors brolis versdavo į amių kalbą.

Kadangi Taivane buvo paskelbta karo padėtis, norėdami surengti suvažiavimą broliai turėdavo gauti policijos leidimą. Tai buvo nelengva, užtrukdavo ilgai. Kartais likus kelioms dienoms iki suvažiavimo leidimo dar neturėdavome. Harvis nueidavo į policijos nuovadą ir sėdėdavo ten tol, kol jį gaudavo. Ši taktika pasiteisino, nes policininkams buvo nesmagu, kad užsieniečiui tenka gaišti laiką nuovadoje.

Tomis savaitėmis, kai darbavomės tarnyboje su broliais ir sesėmis, neretai eidavome po valandą ir ilgiau, kopdavome į kalnus ir brisdavome per upes. Gerai prisimenu, kaip į kalną kopiau pirmą sykį. Po lengvų pusryčių pusė šeštos ryto sėdome į autobusą ir išvykome į atokų kaimą. Tada persikėlėme per plačią upę ir vargais negalais užsiropštėme ant kalno šlaito. Šlaitas buvo toks status, kad prieš akis vis mačiau priešais mane lipančio brolio kojas.

Tą rytą Harvis išėjo į tarnybą su vietiniais broliais, o aš viena liudijau japoniškai kalbantiems mažo kaimelio gyventojams. Kadangi po pusryčių daugiau nieko nebuvau valgiusi, apie pirmą valandą man pasidarė silpna. Kai susitikau su Harviu, šalia nieko nebuvo. Žmonės už žurnalus jam buvo davę tris šviežius kiaušinius. Vieną kiaušinį jis iš abiejų galų pradūrė ir išgėrė. Nors neatrodė, kad tai gali būti skanu, vieną įveikiau ir aš. O kaip buvo su trečiuoju? Kadangi Harvis abejojo, ar įstengs mane nunešti nuo kalno, jei nualpsiu, trečiąjį irgi teko išgerti man.

Per vieną rajono suvažiavimą nutiko keistas dalykas. Mes buvome apsistoję pas vieną brolį, prie pat Karalystės salės.  Kadangi amiai labai mėgsta praustis, rajono prižiūrėtojo žmona paruošė mums vietą nusimaudyti. Harvis tuo metu buvo kažkuo užimtas, tad pasiūlė man eiti pirmai. Šalia namo stovėjo mums paruošta vonia ir du kibirai su vandeniu – vienas su šaltu, kitas su karštu. Aš suglumau pamačiusi, kad visa tai sustatyta tiesiai priešais Karalystės salę, kur broliai ruošėsi suvažiavimui. Paprašiau tos sesės duoti kokią nors užuolaidą, o ji atnešė skaidrią plastiko plėvelę! Norėjau pasislėpti šešėlyje už namo, tačiau ten pro tvoros tarpus žąsys kaišiojo galveles, pasiruošusios įžnybti, jei tik prisiartinčiau. Tada pamaniau: „Broliai užimti, tad tikriausiai nepastebės, kad maudausi. O jeigu nesimaudysiu, jie įsižeis. Tiek to, nusimaudysiu.“ Taip ir padariau.

Harvis suprato, kodėl amių tautybės broliams ir sesėms sunku daryti dvasinę pažangą, – daugelis jų buvo neraštingi ir neturėjo jokių leidinių savo kalba. Kadangi jau buvo sudaryta tos kalbos abėcėlė (romėnų rašmenų pagrindu), pagalvojome, kad būtų gerai pamokyti vietinius brolius jų rašto. Tai buvo didžiulis užmojis, tačiau pamažu broliai ir sesės išmoko skaityti ir galėjo studijuoti savarankiškai. Septintojo dešimtmečio antrojoje pusėje pasirodė pirmieji mūsų leidiniai amių kalba, o 1968-aisiais buvo pradėtas leisti žurnalas Sargybos bokštas.

Tačiau valdžia nenorėjo, kad platintume leidinius kitomis kalbomis nei kinų. Taigi, kad nekiltų problemų, Sargybos bokštas buvo leidžiamas įvairiais pavidalais. Pavyzdžiui, kurį laiką straipsniai jame buvo spausdinami dviem kalbomis – bendrine kinų ir amių, neva tam, kad iš jų galėtume mokyti skaitytojus kinų kalbos. Ilgainiui mūsų organizacija išleido daug įvairios literatūros amių kalba, kad šios etninės grupės žmonės galėtų sužinoti tiesą iš Biblijos (Apd 10:34, 35).

Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose daugelis amių nesilaikė Dievo  nustatytų normų. Jie tų normų nežinojo, todėl gyveno amoraliai, girtavo, rūkė ir kramtė bètelį (mišinį, pasižymintį psichotropiniu poveikiu). Harvis lankydamasis bendruomenėse stengėsi broliams padėti suprasti, kaip Jehova į visa tai žiūri. Per vieną iš tų kelionių ir nutiko tai, apie ką papasakojau pradžioje.

Nuolankūs broliai visų tų blogybių atsisakė. Tačiau daugelis to padaryti nepanoro ir skelbėjų skaičius Taivane per du dešimtmečius sumažėjo nuo 2450 iki 900. Dėl to buvo labai liūdna. Tačiau žinojome, kad apsivalyti būtina, antraip Jehova bendruomenės nelaimins (2 Kor 7:1). Pamažu visų netyrų įpročių bendruomenė atsikratė, todėl Jehova ją laimino ir skelbėjų Taivane dabar yra per 11 000.

Devintajame dešimtmetyje amių kalbos bendruomenės dvasiškai suklestėjo ir Harvis galėjo daugiau laiko skirti kiniškai kalbantiems bendratikiams. Keleto seserų vyrams jis padėjo tapti Jehovos liudytojais. Prisimenu, kaip jis džiaugėsi, kai vienas iš tų vyrų pirmąsyk pasimeldė Jehovai. Aš irgi džiaugiuosi, kad daugelis iš mano studijuotojų tapo Jehovos tarnais. Taivano filiale netgi teko kurį laiką tarnauti drauge su vienos savo studijuotojos sūnumi ir dukra.

Jau kurį laiką Harvio nebeturiu. 2010 metų sausio 1-ąją, po ilgos kovos su vėžiu, jis mirė, visalaikėje tarnyboje praleidęs bemaž šešis dešimtmečius. Mudu išgyvenome drauge beveik 59 metus, tad labai jo ilgiuosi. Kaip malonu buvo drauge tarnauti dviejose pasakiško grožio šalyse, kuriose teokratinė veikla buvo tik beprasidedanti! Sunku patikėti, bet išmokome kalbėti (o Harvis – ir rašyti) dviem sunkiomis Azijos kalbomis.

Praėjus keliems metams po Harvio mirties Vadovaujančioji taryba, atsižvelgdama į mano amžių, nusprendė, kad man būtų geriausia grįžti į Australiją. Iš Taivano išvykti nenorėjau, tačiau iš vyro buvau išmokusi niekada Jehovos organizacijai nesakyti „ne“. Taigi grįžau į Australiją. Ir netrukus supratau, kad pasielgiau teisingai.

Dabar tarnauju Australazijos filiale. Savaitgaliais einu į tarnybą su vietine bendruomene. Džiaugiuosi galėdama Betelyje vesti ekskursijas japoniškai ir kiniškai kalbantiems lankytojams. Tačiau labiausiai laukiu prikėlimo. Harvis buvo išmokęs niekada nesakyti Jehovai „ne“, tad esu tikra: Jehova jį puikiai atsimena ir iš nebūties pašauks (Jn 5:28, 29).