Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Kieno pripažinimo tu sieki?

Kieno pripažinimo tu sieki?

„Dievas juk nėra neteisingas, kad pamirštų jūsų darbą ir meilę, kurią parodėte jo vardui“ (HBR 6:10).

GIESMĖS: 39, 30

1. Kokį įgimtą troškimą turime kiekvienas iš mūsų?

 KAIP pasijaustum, jei asmuo, kurį gerai pažįsti ir gerbi, pamirštų tavo vardą ar dar blogiau – tavęs nebeatpažintų? Turbūt labai nusimintum. Kodėl? Kiekvienas iš mūsų norime, kad kiti mus pastebėtų ir žinotų, kas mes tokie. Tačiau šis įgimtas troškimas vien tuo neapsiriboja. Mums taip pat svarbu, kad kiti vertintų mus už tai, kokie žmonės mes esame ir ką gyvenime pasiekėme (Sk 11:16; Job 31:6).

2, 3. Kas gali atsitikti su mūsų įgimtu troškimu būti kitų vertinamiems? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

2 Šį, kaip ir kitus natūralius troškimus, žmogus dėl netobulumo gali pernelyg sureikšminti. Jeigu nebūsime atsargūs, galime užsigeisti būti kitų liaupsinami, aukštinami. Šėtono valdomas pasaulis būtent tokius geidulius ir kursto, šitaip atitraukdamas žmonijos dėmesį nuo to, kuriam iš tikrųjų priklauso visa šlovė ir garbė, – mūsų dangiškojo Tėvo Jehovos (Apr 4:11).

3 Garbės troškimui pasidavė kai kurie Jėzaus dienų religiniai vadovai. Dėl to jis savo mokinius įspėjo: „Saugokitės Raštų žinovų, kuriems patinka vaikštinėti ilgais rūbais, kurie mėgsta būti sveikinami turgavietėse, mėgsta pirmuosius suolus sinagogose ir garbingiausias vietas per vakarienes.“ Tada Jėzus pridūrė: „Jie gaus griežtesnį nuosprendį“ (Lk 20:46, 47). Bet štai vargingą našlę, kurios menkos aukos kiti tikriausiai nė nepastebėjo, Jėzus pagyrė (Lk 21:1–4). Akivaizdu, kad jo požiūris skyrėsi nuo kitų. O kaip su mumis? Kieno pripažinimo, Jehovos požiūriu, pirmiausia turėtume siekti? Šiame straipsnyje tai ir aptarsime.

KIENO PRIPAŽINIMAS YRA PATS VERTINGIAUSIAS?

4. Kieno pripažinimo labiausiai turėtume siekti ir kodėl?

4 Kieno pripažinimo labiausiai turėtume siekti? Daug kas nori būti vertinami už laimėjimus moksle, versle, sporte ar mene. Tačiau atkreipkime dėmesį į apaštalo Pauliaus žodžius: „Kodėl gi dabar, pažinę Dievą, ar veikiau Dievo pažinti, vėl grįžtate prie menkų bei vargingų pradmenų ir trokštate iš naujo jiems vergauti?!“ (Gal 4:9). Kokia didžiulė garbė – būti paties Dievo, visatos Valdovo, pažintiems! Pasak vieno biblisto, Paulius čia turi omenyje tai, kad Dievas ima mums rodyti palankumą. Jehova nori, kad užmegztume su juo artimą ryšį. Kai jis pripažįsta mus savo draugais, gyvenimas įgyja prasmę (Mok 12:13, 14).

5. Ką turime daryti, kad Jehova mus laikytų savo draugais?

5 Gerai žinome, kad Jehova draugu laikė Mozę. Kai šis vyras maldavo Dievą parodyti jam savo kelią, jis atsakė: „Padarysiu ir tai, ko prašai, nes tu iš tikrųjų radai malonę mano akyse, ir tave aš pažįstu vardu“ (Iš 33:12–17). Tuos, ką pažįsta vardu, Jehova dosniai laimina. Tačiau ką turime daryti, kad Jehova ir mus laikytų savo draugais? Mylėti jį ir paaukoti jam savo gyvenimą. (Perskaityk 1 Korintiečiams 8:3.)

6, 7. Dėl ko galime prarasti ryšį su Dievu?

6 Vis dėlto atminkime, kad ryšį su Dievu reikia puoselėti. Mes, kaip ir pirmo amžiaus Galatijos krikščionys, turime saugotis, kad nepradėtume vergauti „menkiems bei vargingiems pradmenims“, įskaitant siekį būti šio pasaulio pripažintiems (Gal 4:9). Krikščionys galatai jau buvo Dievo pažinti, tai yra užmezgę su juo draugystę. Tačiau apaštalas Paulius paminėjo, kad tie patys galatai grįžo prie beverčių dalykų. Galima sakyti, Paulius jų klausė: „Kodėl, tiek toli pažengę, vėl užsiimate niekam tikusiais, tuščiais dalykais, kuriuos jau buvote palikę?“

7 Ar negalėtų panašiai nutikti ir mums? Taip, galėtų. Kai pažinome tiesą, mes, kaip ir Paulius, tikriausiai nustojome siekti pasaulio siūlomos šlovės. (Perskaityk Filipiečiams 3:7, 8.) Kai kas iš mūsų galėjo įgyti aukštąjį išsilavinimą, kitiems gal buvo proga kilti karjeros laiptais ar gerai pasipelnyti. Dar kitiems švietėsi perspektyvos tapti žymiais muzikantais ar sportininkais. Mes viso to atsisakėme (Hbr 11:24–27). Kaip tad neprotinga būtų manyti, kad neišnaudojome tokių, regis, nuostabių galimybių! Juk jeigu imtume šitaip apgailestauti, kiltų pagunda grįžti prie dalykų, kuriuos anksčiau jau laikėme „menkais bei vargingais pradmenimis“. a

PASIRYŽK SIEKTI JEHOVOS PRIPAŽINIMO

8. Kaip galime stiprinti ryžtą siekti Jehovos pripažinimo?

8 Kaip galėtume stiprinti savo ryžtą siekti ne pasaulio, o Jehovos pripažinimo? Mums pavyks, jei nuolat turėsime omenyje dvi esmines tiesas. Pirma, tie, kas ištikimai tarnauja Jehovai, visada pelno jo pripažinimą. (Perskaityk Hebrajams 6:10; 11:6.) Jehova brangina kiekvieną savo atsidavusį garbintoją ir, jo paties požiūriu, nekreipti dėmesio į juos būtų neteisinga. Biblijoje sakoma, kad „Jehova pažįsta tuos, kurie jam priklauso“ (2 Tim 2:19). Be to, jis „žino teisiojo kelią“ ir jam tikrai nesunku savuosius išvaduoti iš bėdų (Ps 1:6, Brb; 2 Pt 2:9).

9. Prašom pateikti pavyzdžių, kaip Jehova savo tarnams rodydavo palankumą.

9 Kartais Jehova savo tarnams palankumą rodydavo įspūdingais darbais (2 Met 20:20, 29). Prisiminkime, pavyzdžiui, kaip jis prie Raudonosios jūros išgelbėjo izraelitus nuo galingos faraono armijos (Iš 14:21–30; Ps 106:9–11). Apie tą nepaprastą įvykį aplinkiniuose kraštuose buvo kalbama net po 40 metų (Joz 2:9–11). Apmąstydami, kaip Jehova rodydavo meilę savo tautai ir didžia galia ją gelbėdavo, įgauname daug drąsos, ypač dabar, kai artėja seniai išpranašautas Gogo iš Magogo puolimas (Ez 38:8–12). Kokie tada būsime laimingi, kad pasiryžome siekti Jehovos, o ne pasaulio pripažinimo!

10. Ką dar būtina atminti kalbant apie Jehovos pritarimą?

10 Taip pat būtina atminti ir kitą esminę tiesą: Jehovos pripažinimo galime sulaukti taip, kaip nė nesitikime. Biblijoje sakoma, kad tie, kas daro gera vien dėl akių, negaus iš Jehovos jokio atlygio. Kodėl? Tiesą sakant, „jie jau atsiėmė savo atlygį“, tai yra susilaukė liaupsių iš žmonių. (Perskaityk Mato 6:1–5.) Kita vertus, Jėzus pasakė, kad mūsų dangiškasis Tėvas mato, kieno geri darbai lieka kitų žmonių nepastebėti, ir tokiems dosniai atlygina. Ir kartais savo tarnus jis apdovanoja pačiu netikėčiausiu būdu. Aptarkime keletą tokių atvejų.

MERGINA, NETIKĖTAI SULAUKUSI YPATINGO JEHOVOS DĖMESIO

11. Kaip Jehova pagerbė Mariją?

11 Atėjus metui žemėje pasirodyti Dievo Sūnui, Jehova išsirinko nuolankią merginą, vardu Marija, kad būtų žadėtojo Mesijo motina. Marija gyveno mažame Nazareto miestelyje, toli nuo Jeruzalės, nuo įspūdingos ten stūksančios šventyklos. (Perskaityk Luko 1:26–33.) Kodėl Jehova pasirinko būtent Mariją? Angelas Gabrielius jai pasakė: „Radai palankumą Dievo akyse.“ Merginos ryšys su Jehova buvo išties stiprus, ir apie tai aiškiai bylojo jos žodžiai giminaitei Elzbietai (Lk 1:46–55). Jehova stebėjo Mariją ir matydamas jos ištikimybę pavedė tokią garbingą užduotį, kokios ji nesitikėjo.

12, 13. Kaip Jehova pagerbė Jėzų a) jam gimus? b) praėjus 40 dienų nuo jo gimimo?

12 Kai Marija pagimdė Jėzų, kam Jehova suteikė garbę apie tai sužinoti? Ne kokiems nors žymiems Jeruzalės ar Betliejaus pareigūnams. Apie Jėzaus gimimą Dievas per angelus pranešė paprastiems Betliejaus piemenims (Lk 2:8–14). Šie iškart nuskubėjo pažiūrėti gimusio vaikelio (Lk 2:15–17). Kokia nuostaba turėjo apimti Mariją su Juozapu matant, kaip Jehova pagerbia Jėzų! O Šėtonas pasielgė priešingai – šį įvykį viešai išgarsino. Piktasis pas Jėzų ir jo tėvus siuntė astrologus, ir tada, sužinojusi apie vaikelio gimimą, sunerimo visa Jeruzalė (Mt 2:3). Tai prie gero neprivedė – buvo nužudyta daugybė niekuo dėtų berniukų (Mt 2:16).

13 Nuo Jėzaus gimimo praėjus 40 dienų, Marija pagal Mozės įstatymą šventykloje turėjo atnašauti Jehovai auką. Taigi jiedviem su Juozapu ir mažyliu Jėzumi teko keliauti apie devynis kilometrus iš Betliejaus į Jeruzalę (Lk 2:22–24). Kelionėje Marija tikriausiai svarstė, ar kunigas, priimsiantis jų auką, Jėzų pagerbs ir pasakys ką nors apie jo būsimą vaidmenį. Jėzus iš tiesų susilaukė ypatingo dėmesio, bet ne taip, kaip Marija spėliojo. Jehova pasirinko „teisų ir dievobaimingą“ vyrą Simeoną ir 84 metų našlę, pranašę Oną, paskelbti, kad šis berniukas taps žadėtuoju Mesiju (Lk 2:25–38).

14. Kaip Jehova apdovanojo Mariją?

14 Ar Jehova ir toliau rodė palankumą Marijai? Aišku, kad rodė. Juk moteris su atsidavimu ir meile rūpinosi jo Sūnumi ir jį augino. Jehovos valia Marijos žodžiai ir darbai buvo užrašyti Biblijoje. Per trejus su puse Jėzaus tarnystės metų Marija, regis, negalėjo keliauti drauge su sūnumi. Galbūt dėl to, kad našlavo, ji turėjo pasilikti Nazarete. Ir nors savo akimis nematė visų didžių Jėzaus darbų, jo mirties valandą Marija buvo šalia (Jn 19:26). Šventajame Rašte pasakyta, kad prieš pat Sekmines, kai buvo išlieta šventoji dvasia, Jeruzalėje Marija laikėsi drauge su kitais Kristaus sekėjais (Apd 1:13, 14). Reikia manyti, kad per tą šventę ji irgi gavo Dievo dvasios dovaną. Jeigu taip, vadinasi, Marijai atsivėrė nuostabi galimybė amžinai gyventi danguje su Jėzumi. Koks didingas atpildas už ištikimybę!

JĖZUS SULAUKĖ JEHOVOS PRIPAŽINIMO

15. Kaip Jehova išreiškė pritarimą žemėje tarnaujančiam savo Sūnui?

15 Tarnaudamas žemėje Jėzus nesiekė religinių ar politinių lyderių pripažinimo. Tačiau kai pats Jehova triskart prabilo iš dangaus ir patikino, kad Sūnų myli, Jėzus, be abejonės, jautėsi laimingas ir pakylėtas. Jam pasikrikštijus Jordano upėje, Jehova ištarė: „Tai mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš patenkintas“ (Mt 3:17). Atrodo, kad tąsyk Dievo žodžius išgirdo dar ir Jonas Krikštytojas. Vėliau, likus maždaug metams iki Jėzaus mirties, trys apaštalai girdėjo, kaip nuskambėjo Jehovos balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš patenkintas. Klausykite jo“ (Mt 17:5). Galiausiai, kelios dienos prieš Jėzaus mirtį, Dievas dar kartą iš dangaus prakalbo į savo Sūnų (Jn 12:28).

Ką sužinome iš to, kokio Jehovos pripažinimo sulaukė Jėzus? (Žiūrėk 15–17 pastraipas.)

16, 17. Kokio netikėto Jehovos pripažinimo sulaukė Jėzus?

16 Nors žinojo būsiąs melagingai apkaltintas piktžodžiavimu ir atiduotas gėdingai mirčiai, Jėzus meldė, kad įvyktų ne jo, o Jehovos valia (Mt 26:39, 42). „Nepaisydamas gėdos, jis ištvėrė kančių stulpą“, nes troško ne pasaulio, bet dangiškojo Tėvo pripažinimo (Hbr 12:2). Kaip Jehova parodė jam savo palankumą?

17 Dar būdamas žemėje, Jėzus meldė, kad Tėvas suteiktų jam tą šlovę, kurią jis anksčiau turėjo danguje (Jn 17:5). Biblijoje niekur neužsimenama, kad Jėzus būtų vylęsis ko nors daugiau – taip sakant, dangiškojo paaukštinimo. Tačiau kaip Jehova jo prašymą išpildė? Ogi kitaip, nei Jėzus tikėjosi. Jį, prikeltą dvasiniu kūnu iš mirusių, Dievas padarė „dar aukštesnį“ ir apdovanojo tuo, ko anksčiau jis neturėjo, – nemarybe b (Fil 2:9; 1 Tim 6:16). Kaip nuostabiai Jehova atlygino Jėzui už ištikimą tarnystę!

18. Kas padės mums siekti ne šio pasaulio, o Jehovos pripažinimo?

18 Tad kas padės mums siekti ne pasaulio, o Jehovos pripažinimo? Gerai įsidėmėkime: Jehova visada laimina savo ištikimus tarnus ir neretai pritarimą parodo pačiu netikėčiausiu būdu. Galime tik įsivaizduoti, kokių dovanų nuo Jehovos sulauksime ateityje. O dabar, kol dar tenka kęsti įvairius sunkumus ir išbandymus, atminkime, jog šis pairęs pasaulis su visais savo propaguojamais siekiais bei geismais praeina (1 Jn 2:17). Jehova, mus mylintis Tėvas, nėra neteisingas ir niekada nepamirš mūsų darbo ir meilės, kurią rodome jo vardui (Hbr 6:10). Mes išties galime pelnyti Dievo pripažinimą ir tikėtina, kad jo palaiminimas pranoks visus mūsų lūkesčius.

a Originalo kalbos žodis, čia išverstas „vargingas“, kituose Biblijos vertimuose verčiamas „apgailėtinas“, „bevertis“, „nuostolingas“ ir „skurdus“.

b Nemarybės dovana galėjo būti neįtikėtina dėl to, kad hebrajiškuosiuose raštuose apie ją nieko nekalbama.