Sterilizacija tapo plačiausiai taikomu šeimos planavimo metodu. Daugeliui žmonių jos priimtinumą lemia visuomeninė padėtis bei išsilavinimas, taip pat religinės pažiūros. Jehovos Liudytojams religiniai įsitikinimai yra svarbūs. Jie, kaip ir psalmininkas, prašo: „Mokyk, Viešpatie, mane savo kelio, . . . vesk mane lygiu taku“ (Psalmių 27:11). Kaip atliekama sterilizacija?

Vyrų sterilizacija, atimanti galimybę apvaisinti, vadinama vazektomija. Abu sėkliniai latakėliai kapšelyje nupjaunami ir užaklinami. Ši procedūra atliekama įvairiopai, bet jos tikslas vienas — neleisti sėklai ištekėti iš sėklidžių. Moterų sterilizacija vadinama kiaušintakio ligatūra. Paprastai nupjaunami ir perrišami (arba nudeginami) kiaušintakiai, kuriais kiaušinėliai patenka iš kiaušidės į gimdą.

Ilgą laiką buvo manoma, kad šitokia sterilizacija yra permanentinė: kas padaryta — nebeatitaisysi. Tačiau kai kurie asmenys, pirmiau pasirinkę vazektomiją arba kiaušintakio ligatūrą, apgailestaudami dėl savo sprendimo arba pasikeitus aplinkybėms, prašė medikų vėl padaryti juos vaisingus. Išradus specialius įrankius bei ištobulinus mikrochirurgiją, tai pavyksta vis geriau. Neretai skaitome apie išrinktus kandidatus, iš kurių 50—70-iai procentų vyrų pasisekė grąžinti vaisingumą sujungiant nukirptų sėklinių latakėlių galus. Tvirtinama, kad 60—80 procentų moterų, kurioms buvo atlikta kiaušintakio ligatūros šalinimo operacija, tapo vėl vaisingos. Kai kurie apie tai sužinoję mano, kad sterilizacijos nebereikia laikyti permanentine. Jie laikosi nuomonės, kad vazektomija ir kiaušintakio ligatūra prilygsta hormonų kontracepcijai, prezervatyvams bei gaubtukams, padedantiems išvengti nėštumo, — taigi norint pastoti jų galima nebenaudoti. Tačiau būtina atkreipti dėmesį į kai kuriuos svarbius dalykus.

Pavyzdžiui, ar ateityje būsi vėl vaisingas (-a), priklauso nuo tokių veiksnių: kiek sterilizacijos metu buvo pažeisti sėkliniai latakėliai (kiaušintakiai), kokia jų dalis pašalinta ar sužalota, kiek metų praėjo nuo operacijos, o vazektomijos atveju — ar atsirado vyro sėklos antikūnų. Be to, reikia nepamiršti, kad daugelyje šalių mikrochirurgijos paslaugos neprieinamos arba neįperkamos. Taigi daugelis asmenų, norinčių susigrąžinti vaisingumą, negalės to padaryti. Jiems kelio atgal nėra. * Tad aukščiau paminėti skaičiai, kiek žmonių atgavo vaisingumą, yra tik teoriniai, o ne patikimi vidurkiai.

Štai keletas tikrų faktų. Viename Jungtinėse Valstijose išspausdintame straipsnyje apie vaisingumo grąžinimą buvo rašoma, kad atlikus operaciją, kainuojančią 12000 JAV dolerių (48000 litų), „tik 63 procentai pacientų gali apvaisinti savo partneres“. Be to, tik „šeši procentai vyrų, pasinaudojusių vazektomijos metodu, ilgainiui prašo vėl padaryti juos vaisingus.“ Vieno centrinės Europos tyrimo, atlikto Vokietijoje, duomenimis, maždaug 3 procentai vyrų, pasirinkusių sterilizaciją, vėliau vėl panoro tapti vaisingi. Net jei pusė bandymų atkurti vaisingumą pasisekė, vis tiek 98,5 procento vyrų vazektomija buvo permanentinė sterilizacija. Ir tas procentas dar didesnis tose šalyse, kur mažai mikrochirurgų arba jų visai nėra.

Tad nerealu į vyro ar moters sterilizaciją žiūrėti kaip į laikiną kontracepcijos priemonę. Be  to, nuoširdūs krikščionys apsvarsto ir kitus aspektus.

Svarbiausia, dauginimosi organai yra Kūrėjo dovana. Be kita ko, jo pirminis tikslas buvo, kad tobuli žmonės daugintųsi, ‛pripildytų žemę ir pavergtų ją’ (Pradžios 1:28, ŠR). Po tvano, kai žemės gyventojų sumažėjo iki aštuonių asmenų, Dievas dar sykį davė šiuos pagrindinius nurodymus (Pradžios 9:1). Dievas nepakartojo to įsakymo Izraelio tautai, tačiau izraelitai labai troško turėti palikuonių (1 Samuelio 1:1-11; Psalmių 128:3).

Ir toliau Dievo Įstatyme Izraeliui atsispindėjo Jo požiūris į žmonių dauginimąsi. Pavyzdžiui, jei mirdavo vedęs vyras, neturėjęs sūnaus, kuris pratęstų jo giminę, svainis turėdavo vesti mirusiojo žmoną, kad ji susilauktų nuo jo sūnaus (Pakartoto Įstatymo 25:5). Dar reikšmingesnis šiuo atžvilgiu buvo įstatymas dėl žmonos, bandančios padėti savo vyrui muštynėse. Jei ji nutverdavo vyro priešininką už lytinių organų, jai turėdavo būti nukirsta ranka, tačiau Dievas nereikalavo jai pačiai ar jos vyrui sužaloti lytinių organų pagal principą akis už akį (Pakartoto Įstatymo 25:11, 12). Šis įstatymas tikrai neleido niekinti lytinių organų; nebuvo galima jų be reikalo naikinti. *

Žinome, jog krikščionys nėra pavaldūs izraelitų Įstatymui, tad nurodymų, užrašytų Pakartoto Įstatymo 25:11, 12, jie neprivalo laikytis. Jėzus nei nurodė, nei patarė savo mokiniams tuoktis ir turėti kuo daugiau vaikų; daug porų atsižvelgė į tai, kai sprendė, ar pasirinkti kokį nors metodą (Mato 19:10-12). Apaštalas Paulius skatino aistringas ‛jaunesnes našles ištekėti ir auginti vaikus’ (1 Timotiejui 5:11-14). Jis neužsiminė, kad krikščionys būtų darę permanentinę sterilizaciją ir taip savanoriškai atsisakę galimybės turėti vaikų.

Krikščioniui tikrai derėtų apsvarstyti Dievo pagarbų požiūrį į dauginimąsi. Kiekviena pora turi apsispręsti, ar pasirinks tam tikrą šeimos planavimo metodą, ir, jei taip, kada. Žinoma, jų sprendimas būtų ypač reikšmingas, jei medikai pagrįstai tvirtintų, kad nėštumo atveju motinos arba vaiko sveikatai kils didelis pavojus ar net grės mirtis. Užtat kai kurie nenoriai pasirinko sterilizaciją, kad būtų išvengta nėštumo, pavojingo motinai (galbūt jau turinčiai vaikų) arba vaikui, kuris galėtų gimti su sunkia negalia.

Tačiau krikščionys, kuriems negresia tokie neįprasti bei aiškūs pavojai, tikrai turėtų būti ‛protingi’ ir savo mintimis bei veiksmais atspindėti pagarbų Dievo požiūrį į dauginimąsi (1 Timotiejui 3:2; Titui 1:8; 2:2, 5-8). Tai liudytų apie subrendusio krikščionies jautrumą Rašto nurodymams. Tačiau kaip tada, jei paaiškėja, kad krikščionis nepaiso Dievo požiūrio? Argi kiti nepradėtų abejoti: ar jis (arba ji) rodo gerą pavyzdį ir vadovaujasi Biblija? Toks nerimą keliantis elgesys, žinoma, gali padaryti tarną netinkamą ypatingoms tarnybos privilegijoms, tačiau nebūtinai, — jeigu jis per nežinojimą pasirinko šią operaciją (1 Timotiejui 3:7).