Minos. Didelė kaina

1993-iųjų gruodžio 26-ąją šešiametis Augustas vaikštinėjo po atvirą lauką netoli Angolos sostinės Luandos. Staiga jis ant žemės pastebėjo kažkokį blizgantį daiktą. Susidomėjęs berniukas sumanė jį pakelti.

To užteko, kad mina sprogtų. Teko amputuoti Augusto dešiniąją pėdą. Dabar 12-metis berniukas yra aklas ir didžiąją dalį laiko praleidžia invalido vežimėlyje.

AUGUSTĄ suluošino priešpėstininkinė sausumos mina. Ši mina taip vadinama todėl, kad pagrindinis jos taikinys yra ne tankai ar kokios kitos karo mašinos, bet žmonės. Apskaičiuota, jog ligi šiol mažiausiai 50 šalių gaminama daugiau kaip 350 rūšių tokių minų. Dauguma jų sukurtos taip, kad sužeistų, bet neužmuštų. Kodėl? Todėl, kad sužalotiems kareiviams reikalinga priežiūra, o suluošintas kareivis sulėtins karines operacijas. Priešas kaip tik to ir siekia. Be to, nevilties kupini sužeistų kovotojų riksmai kelia siaubą jų draugų širdyse. Taigi paprastai minos laikomos veiksmingesnėmis tada, kai aukos išlieka gyvos, kad ir vos vos.

Tačiau, kaip buvo pažymėta ankstesniame straipsnyje, dauguma minų sprogimo aukų — taikūs gyventojai, o ne kareiviai. Šios aukos ne visuomet atsitiktinės. Kaip rašoma knygoje Landmines—A Deadly Legacy, kartais sprogmenys „sąmoningai dedami taikiems gyventojams, turint tikslą ištuštinti teritoriją, sunaikinti maisto išteklius, priversti gyventojus masiškai bėgti iš tos vietos ar paprasčiausiai įbauginti“.

Paminėsime vieną pavyzdį: per konfliktą Kambodžoje priešų kaimai būdavo apjuosiami minomis, o paskiau apšaudomi iš artilerijos. Bandydami gelbėtis, gyventojai bėgdavo tiesiai į užminuotus laukus. Stengdamiesi priversti vyriausybę sėsti prie derybų stalo, Raudonųjų khmerų organizacijos nariai minuodavo ryžių laukus, tuo įbaugindami ūkininkus ir iš esmės pakirsdami žemės ūkį.

Galbūt net dar baisesni dalykai dėjosi 1988-aisiais Somalyje. Pradėjus bombarduoti Hargeisos miestelį, gyventojai buvo priversti  bėgti. Tada kareiviai užminavo paliktus namus. Mūšiams pasibaigus, pabėgėliai sugrįžo ir buvo suluošinti arba užmušti paslėptų sprogmenų.

Tačiau minos ne tik neša mirtį ir luošina. Apsvarstyk, kokią dar žalą daro šis grėsmingas ginklas.

Kiek tai atsieina ekonominiu bei socialiniu požiūriu

Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Kofis Ananas pažymi: „Dėl vienos padėtos minos ar įsibaiminimo gali būti nedirbamas ištisas laukas. Taip visas kaimas netenka pragyvenimo šaltinio. Tai kliudo šaliai atsigauti ir vystytis.“ Jei Afganistano bei Kambodžos ūkininkai nebijotų eiti į laukus, būtų galima įdirbti maždaug 35 procentais daugiau tų šalių žemių. Kai kas rizikuoja. „Aš bijau minų, — sako vienas Kambodžos ūkininkas, — tačiau jei neisiu pjauti žolės ar bambukų, mes neišgyvensime.“

Dažnai tuos, kurie sprogus minai lieka gyvi, užgriūva sunki finansinė našta. Pavyzdžiui, besivystančioje šalyje vaikui, kuris neteko kojos būdamas dešimties metų, per visą gyvenimą gali prireikti net 15 galūnės protezų. Kiekvienas toks protezas vidutiniškai kainuoja 500 litų. Nors kai kam tai neatrodo labai brangu, daugumai Angolos gyventojų 500 litų prilygsta trijų mėnesių uždarbiui!

Be to, tai dar ir skaudi socialinė nelaimė. Pavyzdžiui, vienos Azijos šalies gyventojai vengia bendrauti su tais, kuriems amputuotos galūnės, bijodami užsikrėsti šia nedalia. Jei žmogui amputuotos galūnės, santuoka jam — tik nepasiekiama svajonė. „Aš neketinu vesti, — bėdoja vienas vyras iš Angolos, kuris nukentėjo sprogus minai ir jam buvo amputuota koja. — Moteris nori turėti vyrą, kuris gali dirbti.“

Suprantama, daugumą aukų kankina menkavertiškumo jausmas. „Aš nebegaliu išmaitinti savo šeimos, — sako vienas vyras iš Kambodžos, — ir to gėdijuosi.“ Kartais tokie jausmai gali gniuždyti labiau nei galūnės praradimas. „Manau, jog pati didžiausia žala, kurią patyriau, buvo emocinė, — sako Artūras — auka iš Mozambiko. — Daug kartų susierzindavau vien dėl to, kad kažkas pažiūrėdavo į mane. Maniau, jog niekas manęs  nebegerbia ir kad niekada nebeturėsiu normalaus gyvenimo.“ *

Kiek sėkmingos išminavimo pastangos?

Paskutiniais metais dedama daug pastangų paskatinti tautas uždrausti naudoti minas. Be to, kai kurios vyriausybės ėmėsi pavojingos užduoties pašalinti jau esamas minas. Tačiau atsiranda kliūčių. Viena jų — laikas. Išminavimas vyksta kankinamai lėtai. Iš tikrųjų, apytikriais išminuotojų paskaičiavimais, minai pašalinti reikia vidutiniškai šimtą kartų daugiau laiko, negu jai padėti. Kita kliūtis — išlaidos. Pati mina kainuoja nuo 15 iki 60 litų, o jos pašalinimas gali atsieiti iki 4000 litų.

Taigi visų minų išminavimas, atrodo, beveik neįmanomas. Pavyzdžiui, norint pašalinti visas minas Kambodžoje, reikėtų, kad kiekvienas tos šalies gyventojas keletą metų šiam tikslui paskirtų visas savo pajamas. Apytikriai paskaičiuota, kad, net jei tai būtų įmanoma finansiškai, visų minų pašalinimas ten užtruktų šimtmetį. Pasaulio padėtis dar niūresnė: panaudojant dabartinę technologiją, visos planetos išminavimas atsieitų 33 milijardus JAV dolerių ir truktų daugiau kaip tūkstantį metų!

Žinoma, siūlomi šiuolaikiniai minų šalinimo būdai: nuo genetiškai paveiktų vaisinių muselių, naudojamų aptikti sprogmenis, iki didžiulių radijo bangomis valdomų visureigių, per valandą galinčių išminuoti 2 hektarus. Tačiau turės praeiti nemažai laiko, kol bus galima panaudoti tokią metodiką plačiu mastu, ir tai greičiausiai bus prieinama tik turtingiausioms šalims.

Daugelyje vietovių išminavimas atliekamas senu metodu. Žmogus šliaužia pilvu, strypu priešais save centimetras po centimetro tyrinėdamas dirvožemį, ir taip per dieną išvalo nuo 20 iki 50 kvadratinių metrų plotą. Pavojinga? Taip! Kol pašalinama 5000 minų, vienas išminuotojas žūsta ir du sužalojami.

Pastangos susivienyti prieš minų naudojimą

1997-ųjų gruodį kai kurios šalys pasirašė Otavos sutartį dėl priešpėstininkinių minų. Buvo susitarta uždrausti naudoti, kaupti, gaminti bei platinti minas, taip pat, kaip jas naikinti. „Tai neturintis precedento tarptautinio nusiginklavimo bei tarptautinės humanitarinės teisės pasiekimas“, — sako Kanados premjeras Žanas Kretjenas. * Tačiau beveik 60 šalių — tarp jų kai kurios stambiausios minų gamintojos pasaulyje — dar nėra pasirašiusios šios sutarties.

Ar Otavos sutartimi pavyks pašalinti tą minų rykštę? Galbūt kažkiek pavyks. Tačiau daugelis nusiteikę skeptiškai. „Net jeigu  visos pasaulio šalys prisijungtų prie Otavos sutarties, — pažymi vienas iš „Handicap International“ programų direktorių Prancūzijoje Klodas Simono, — tai būtų tik vienas žingsnis link planetos išvadavimo nuo visų minų keliamų pavojų.“ Kodėl? „Milijonai dirvožemyje palaidotų minų kantriai tebelaukia aukų“, — sako Simono.

Karo istorikas Džonas Kyganas nurodo ką kita. Anot jo, karingumas „tūno pačiose slapčiausiose žmogaus širdies kertelėse, ... kur viešpatauja išdidumas, kur pirmauja emocijos, kur karaliauja instinktas“. Sutartys negali panaikinti tokių giliai įsišaknijusių žmogaus bruožų kaip neapykanta bei godumas. Bet ar tai reiškia, kad žmonės visada bus bejėgės minų aukos?

[Išnašos]

[Rėmelis 6 puslapyje]

Uždirba dusyk?

Pagal pagrindinį verslo principą kompanijos yra atsakingos už jų gaminių padarytą žalą. Todėl išminavimo specialistas Lu Makgratas įrodinėja, jog tos kompanijos, kurios gauna pelno iš minų gamybos, turi atlyginti jų padarytus nuostolius. Keista, tačiau būtent minų gamintojai dažniausiai turi naudos iš išminavimo. Pavyzdžiui, buvo pranešta, kad viena Vokietijos kompanija, buvusi minų gamintoja, Kuveite sudarė 100 milijonų JAV dolerių kontraktą dėl išminavimo. Mozambike kontraktas išminuoti svarbiausius kelius buvo sudarytas su trijų kompanijų konsorciumu. Dvi iš šių kompanijų buvo gaminusios minas.

Kai kas mano, jog kompanijoms, gaminančioms minas, pelnytis iš jų šalinimo yra tikra niekšybė. Jie tvirtina, kad minų gamintojai tam tikra prasme uždirba dusyk. Šiaip ar taip, tiek minų gaminimas, tiek jų nukenksminimas tebėra klestintis verslas.

[Schema 5 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Vidutinis minų skaičius kvadratinio kilometro plote devyniose tankiausiai užminuotose šalyse

RUANDA 10

IRANAS 10

ANGOLA 12

AFGANISTANAS 15

IRAKAS 23

EGIPTAS 23

KROATIJA 53

KAMBODŽA 55

BOSNIJA ir HERCEGOVINA 59

[Šaltinio nuoroda]

Duomenys paimti iš: United Nations Department of Humanitarian Affairs, 1996

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Kambodžoje apie sausumos minas perspėja plakatai bei ženklai

Kol pašalinama 5000 minų, vienas išminuotojas žūsta ir du sužalojami

[Šaltinių nuorodos]

Fone: © ICRC/Paul Grabhorn

© ICRC/Till Mayer

© ICRC/Philippe Dutoit