Biblijos požiūris

„Ekstremalus sportas“. Ar verta rizikuoti?

„ŠIAIS LAIKAIS VIS DAUGIAU ŽMONIŲ, UŽUOT PASITENKINĘ STEBĖTOJO VAIDMENIU, PATYS IMA ŠOKINĖTI IŠ LĖKTUVŲ, LEISTIS VIRVĖMIS NUO KALNŲ, BAIDARĖMIS NUO KRIOKLIŲ BEI NARDYTI TARP RYKLIŲ“ (LAIKRAŠTIS WILLOW GLEN RESIDENT).

ŠIS komentaras liudija apie vieną tendenciją sporte. Sparčiai didėjantis populiarumas tokių šakų kaip akrobatiniai triukai erdvėje, kopimas į ledynus, skraidyklių sportas bei šuoliai iš didelio aukščio * atspindi pasaulio žavėjimąsi rizika. Snieglentėmis, kalnų dviračiais, riedlentėmis bei riedučiais iš visų jėgų stengiamasi pranokti save — įveikti stačiausius kalnus, aukščiausias uolas bei toliausiai nušokti. Kaip teigiama žurnale Time, didėjantis „ekstremalaus sporto“ populiarumas — sporto, kurio dalyviai labai rizikuoja — atskleidžia milijonų žmonių troškimą, „vaizdžiai tariant, pavaikščioti ant ašmenų, kur pavojaus, sumanumo ir baimės samplaika savaitgalio kovotojams bei profesionaliems sportininkams suteikia pojūtį, kad jie peržengė savo galimybių ribas“.

Tačiau šis didėjantis populiarumas reikalauja vis daugiau aukų. Nukenčia vis daugiau žmonių, palyginti nepavojingose sporto šakose priėjusių iki kraštutinybės. Jungtinėse Valstijose per 1997 metus dėl sporto traumų traumatologijos skyriuose apsilankiusių riedlentininkų skaičius padidėjo daugiau kaip 33, snieglentininkų — 31, o alpinistų — 20 procentų. Kitose sporto šakose nukenčiama dar daugiau, kaip akivaizdžiai rodo mirčių, susijusių su ekstremaliu sportu, padaugėjimas. Šių sporto šakų šalininkai žino apie gresiantį pavojų. Viena moteris, užsiimanti ekstremalaus slidinėjimo sportu, teigia: „Mintis apie mirtį manęs neapleidžia.“ Vienas profesionalus snieglentininkas tai apibendrina taip: „Jei nesusižaloji, reiškia, sportuodamas neįdedi pakankamai pastangų.“

Kaip, atsižvelgdamas į šiuos faktus, dalyvavimą  tokioje veikloje turėtų vertinti krikščionis? Kaip Biblija padeda mums apsispręsti, ar derėtų užsiiminėti ekstremaliu sportu? Į šiuos klausimus galėsime atsakyti apsvarstę, kaip Dievas žiūri į gyvybės šventumą.

Dievo požiūris į gyvybę

Biblijoje sakoma, jog Jehova — „gyvybės šaltinis“ (Psalmyno 35:10, vertė A. Liesis). Sukūręs žmones, jis taip pat pasirūpino duoti mums visa, ko reikia džiaugtis gyvenimu (Psalmyno 139:14; Apaštalų darbų 14:16, 17; 17:24-28). Todėl išmintinga manyti, jog jis reikalauja, kad saugotume visa, ką yra meilingai mums suteikęs. Tai suprasti padeda Izraelio tautai duoti įstatymai bei principai.

Mozės įstatyme buvo reikalaujama, kad kiekvienas žmogus imtųsi atsargumo priemonių apsaugoti kitų žmonių gyvybes. Jei to nepadarius kas nors žūtų, tas, kuris turėjo užkirsti kelią tragedijai, užsitrauktų kraujo kaltę. Pavyzdžiui, savininkui buvo liepiama plokščią naujo namo stogą aptverti neaukšta sienele arba turėklais. Antraip kam nors nukritus nuo to stogo ir užsimušus kraujo kaltė kristų ant savininko namų (Pakartoto Įstatymo 22:8). Jei žmogų netikėtai užbadydavo jautis, jaučio savininkas neturėjo būti laikomas kaltu. Kita vertus, jei buvo žinoma, kad jautis pavojingas, ir šeimininkas, įspėtas apie tai, nelaikė jo tinkamai uždaryto, jaučiui ką nors subadžius, šeimininkui tektų kraujo kaltė ir jis turėtų būti nubaustas mirtimi (Išėjimo 21:28, 29). Kadangi Jehovai gyvybė brangi, jo Įstatymas atspindi, kaip jam svarbi gyvybės apsauga.

Ištikimi Dievo tarnai suprato, jog šie principai taikytini ir asmeninės rizikos atveju. Vienoje Biblijos vietoje pasakojama, jog Dovydas prasitarė trokštąs „bent gurkšnio vandens iš Betliejaus talpyklos“. Tuo metu Betliejus buvo filistinų rankose. Sužinoję apie Dovydo norą, trejetas kareivių prasiveržė į filistinų stovyklą, pasėmė vandens iš Betliejaus talpyklos ir parnešė Dovydui. Kaip sureagavo Dovydas? Užuot gėręs vandenį, jis išliejo jį ant žemės. „Gink, Dieve, — sakė jis, — jei kitaip elgčiausi! Kaip aš galiu gerti šių vyrų kraują? Juk jie parnešė jį, savo gyvybę į pavojų statydami“ (1 Metraščių 11:17-19). Rizikuoti gyvybe dėl jo asmeninio pasitenkinimo Dovydui buvo neįsivaizduojamas dalykas.

Jėzus irgi panašiai reagavo, kai, tikriausiai regėjime, velnias gundė jį pulti žemyn nuo šventyklos šelmens, kad patikrintų, ar angelai jį apsaugos nuo susižalojimo. Jėzus atsakė: „Negundyk Viešpaties, savo Dievo“ (Mato 4:5-7). Taip, tiek Dovydas, tiek Jėzus suprato, jog bereikalingai rizikuoti, statant į pavojų žmogaus gyvybę, Dievo požiūriu yra netinkama.

Turėdami tai omenyje, galbūt svarstome: ‛Kaip atskirti, koks sportas yra ekstremalus arba pavojingas? Kadangi net įprastą, šiaip jau nepavojingą pramogą galima paversti kraštutinumu, kaip nustatyti ribą?’

Ar verta rizikuoti?

Sąžiningai įvertinę bet kokią veiklą, kurios ketiname imtis, rasime atsakymą. Pavyzdžiui, galime savęs paklausti: ‛Kiek nelaimingų atsitikimų pasitaiko šioje sporto šakoje? Ar esu pakankamai išsitreniravęs ir turiu apsaugos įrangą, kad išvengčiau traumų? Kokie bus padariniai, jei parkrisiu, neteisingai atliksiu šuolį arba suges saugos įranga? Ar tai būtų tik menkas nepasisekimas, ar yra galimybė smarkiai susižeisti, o gal net užsimušti?’

Bereikalinga rizika dėl pramogos gali pakenkti brangiems krikščionies santykiams su Jehova, taip pat jo pasirengimui gauti ypatingas privilegijas susirinkime (1 Timotiejui 3:2, 8-10; 4:12; Titui 2:6-8). Be abejo, krikščionims dera net pramogaujant turėti omenyje Kūrėjo požiūrį į gyvybės šventumą.

[Išnaša]