Ar „sava religija“ — išeitis?

TRADICINIŲ RELIGIJŲ įtaka silpsta, todėl nenuostabu, kad tiek daug žmonių yra linkę susikurti savo religiją. Tačiau ar ji iš tikrųjų tenkina žmogaus dvasinius poreikius? Ar „sava religija“ — išeitis?

Kad atsakytume į šiuos klausimus, pirmiau pasvarstykime, ar sava religija tikrai mus patenkins, jei jos teisingumą patikrinsime pasitelkę vieną iš didžiausių žmogui duotų dovanų — gebėjimą samprotauti. (Romiečiams 12:1, NW)

Logiškai mąstantis asmuo tarpusavyje nesiderinančius dalykus yra linkęs atmesti. Tačiau Švedijoje atlikus apklausą apie asmens susikurtą religiją buvo prieita prie išvados, kad dažnai žmonės „nesigilindami suplaka į krūvą įvairius (galbūt logiškai nesuderinamus) gyvenimo filosofijos elementus ir taip susikuria savo filosofiją“.

Pavyzdžiui, iš tvirtinusiųjų, jog „krikščionybę išpažįsta savaip“, apie Jėzų, bent kaip apie istorinį asmenį, užsiminė tik 2 procentai. Tačiau tikėjimas reinkarnacija buvo minimas dažnai. Argi logiška laikyti save Jėzaus Kristaus sekėju, bet nepaisyti nei jo gyvenimo, nei mokymų ir netgi tapti Kristaus mokymams visiškai priešingų doktrinų šalininku? *

Gebantis samprotauti žmogus yra linkęs vengti neapibrėžtų dalykų. Tačiau paklausti, ar tiki „Dievą arba dievišką galią“, dauguma apklaustųjų atsakė, jog „kažkas tokio“ galbūt egzistuoja. Vienas vyras tvirtino: „Aš tikiu, kad yra kažkas antgamtiška, bet nebūtinai Dievas.“ Tie, kurie tiki Dievą, mano, jog „jis jų gyvenime nevaidina jokio reikšmingo vaidmens“. Todėl pranešime sava religija apibūdinama kaip „abstrakcijų pasaulis“, o pabaigoje cituojamas vienas iš dažniausiai pasitaikančių atsakymų: „Tikiu, jog kažkas yra, bet tikrai nežinau, kas.“

Panašūs buvo ir tokios religijos tyrimų Kanadoje rezultatai. Žurnale Alberta Report rašoma: „Dabar matome, kad žmonės tiki vos ne viską, ką įmanoma įsivaizduoti, bet be jokios logikos. Kai pamėginome įvertinti, kaip šie įsitikinimai veikia gyvenimą, pamatėme, jog iš tikrųjų jie žmonėms nesuteikia jokio vadovavimo ir nėra svarbiausias moralinis autoritetas. Taigi jie neturi jokios vertės.“ Žurnale  kalbama apie „fragmentišką dievą“, nes tie, kurie susikuria tokį tikėjimą, „iš tradicinės religijos išsirenka atskirus fragmentus“. Ar manote, kad išmintinga religinius įsitikinimus — netgi ateities viltis — grįsti tokiomis miglotomis, neįtikimomis ir fragmentiškomis idėjomis?

Poreikis bendrauti

Bendravimas, broliškumas ir vienybė — šiuos dalykus tikintieji brangino nuo senų laikų. (Apaštalų darbų 2:42, 46) Bet kaip tuos poreikius gali patenkinti sava religija, — juk ji ir yra tik sava?

Ar tokia religija, kur „kiekvienas žmogus — atskira bažnyčia“, ne dar labiau padidina religinį susiskaldymą ir prarają tarp žmonių? „Dabar religija — vien asmeninės pažiūros..., todėl mes tapome ne kelių šimtų, bet kelių milijonų skirtingų tikėjimų šalimi“, — rašoma žurnale Alberta Report. Tad nenuostabu, kad sava religija netgi apibūdinama kaip dvasinė anarchija.

O kaip su vertybėmis?

Švedų vyskupas Martinas Lėnebas, duodamas interviu laikraščiui Svenska Dagbladet, atkreipė dėmesį į tai, kad „asmens susikurta religija niekuo negali praturtinti dabartinės epochos, o juo labiau perduoti kokių nors vertybių naujai“. Šią nuomonę tam tikra prasme patvirtina Švedijoje paplitęs tėvų požiūris į vaikų auginimą. Laikraštyje tai apibendrinama taip: „Tikėkite, ką norite! Tik neverskite savo vaikų. Kai jie jau bus pakankamai subrendę, leiskite pasirinkti patiems.“

Laikraštyje pripažįstama, jog vaikų supažindinimą su religinėmis vertybėmis galima laikyti jų „programavimu“, tačiau prieinama prie išvados, kad „šis mokymas vaikams gali būti naudingas ir, ko gero, yra vienintelė galimybė... apsispręsti patiems“. Iš tikrųjų dabartinė jaunimo padėtis atskleidžia, kad sava religija vargu ar prisideda prie šeimų vieningumo, nes tam reikia pastovių vertybių, kurias būtų galima perduoti iš kartos į kartą.

Taigi, atrodo, jog tokia religija negali nei patikimai, nuosekliai atsakyti į gyvenimo klausimus, nei suvienyti žmonių, nei patenkinti moralinio vadovavimo poreikio. Būtent toks požiūris į susikurtąją religiją ir išreikštas anksčiau cituotame dienraščio Svenska Dagbladet straipsnyje: „Kai ‘tikėjimas’ apima visa, jis tampa beprasmis. Panašiai, kaip ir laisvė, jei ji beribė, — netenka savo vertės.“

Be abejo, sava religija žmonių dvasinių poreikių nepatenkina daugeliu atžvilgių. Bet argi žmogus gali tikėtis patenkinti tokius poreikius tiesiog pasirinkdamas įsitikinimus iš įvairių tradicijų, kaip pasirenkami labiausiai viliojantys švediško stalo patiekalai? Kaip jau paaiškėjo, tokių poreikių nepatenkina ir tradicinės religijos. Tad kur ieškoti išeities?

[Išnaša]

[Iliustracija 8, 9 puslapiuose]

Ar į religiją turėtume žiūrėti kaip į švedišką stalą ir rinktis tai, kas mums patrauklu?