Nors ir mėginamas, išlaikiau viltį neblėstančią

PAPASAKOJO ANDREJUS HANAKAS

Ėjo 1943-ieji — pats II pasaulinio karo įkarštis. Kadangi laikiausi neutralumo, sėdėjau Budapešto (Vengrija) kalėjime. Čia vienas barzdotas popas mainais į trijų dienų duonos davinį pasiūlė man savo Bibliją. Nors kamavo alkis, tai buvo tikrai geri mainai.

PER II pasaulinį karą, fašistams įsiveržus į mūsų šalį, išlaikyti švarią krikščionies sąžinę buvo sunku. Vėliau, per daugiau kaip 40 komunistų valdymo metų, tarnauti mūsų Kūrėjui Jehovai Dievui nepažeidžiant Biblijos normų irgi reikėjo didelių pastangų.

Tačiau prieš pradėdamas pasakoti, ką tuomet reiškė išlikti ištikimam, norėčiau paminėti kai kurias savo biografijos detales. Jums, be abejo, bus įdomu sužinoti, ką tais metais iškentė Jehovos liudytojai. Apibūdinsiu religinę padėtį, paskatinusią mane suabejoti savo krašto religijomis.

Sunkiai suprantamas religijos klausimas

Gimiau 1922-ųjų gruodžio 3-iąją Pacine, Vengrijos kaime netoli Slovakijos sienos. Tada Slovakija tebuvo rytinė Čekoslovakijos dalis. Po II pasaulinio karo, daug Čekoslovakijos žemių prijungus prie Tarybų Sąjungos, siena su Ukraina atsirado vos už 30 kilometrų nuo Pacino.

Buvau antras iš penkių dievobaimingoje Romos katalikų šeimoje užaugusių vaikų. Kai man suėjo 13 metų, atsitiko tai, kas privertė rimčiau susimąstyti apie religiją. Kartu su mama 80 kilometrų pėsčiomis keliavau į šventąsias vietas Moriapočo kaime (Vengrija). Ėjome ten, nes tikėjome, kad taip pelnysime daugiau  Dievo malonių. Į šventąsias vietas keliaudavo tiek Romos, tiek graikų katalikai. Anksčiau maniau, jog šios dvi bažnyčios yra vieningos katalikų religijos dalys. Bet netrukus sužinojau ką kita.

Pasitaikė, kad pirmiau buvo aukojamos graikų katalikų mišios, tad nusprendžiau jose dalyvauti. Vėliau apie tai sužinojusi mama labai nuliūdo. Kiek sutrikęs paklausiau: „O koks skirtumas, kurių mišių klausyti? Ar ne vienas tėra Kristaus kūnas, kurio visi ragaujame?“

Nesugebėdama paaiškinti, mama tik pasakė: „Sūnau, klausti tokių dalykų — nuodėmė.“ Vis dėlto tas klausimas man nedavė ramybės.

Gaunu atsakymą į savo klausimus

Kai 1939-aisiais, dar tik prasidėjus II pasauliniam karui, man sukako 17 metų, persikėliau į už keleto kilometrų esantį Streda nad Bodrogomo miestelį dabartinėje rytų Slovakijoje. Atkeliavau čia dirbti kalvio mokiniu. Tačiau jo namuose sužinojau kai ką daug vertingesnio, nei kaip pakalti arkliams pasagas ar ką nors išlieti iš metalo.

Kalvio žmona Marija Pankovič buvo Jehovos liudytoja. Taigi dienomis iš jos vyro mokiausi kalvystės, o vakarais studijavau Bibliją ir lankiau liudytojų sueigas. Būdamas kalvio mokiniu, geriau supratau Psalmyno 12:7 (12:6, Brb) žodžius: „Viešpaties žodžiai tyri lyg sidabras, grynintas lydykloje, septynis kartus valytas.“ Kokie malonūs buvo tie vakarai, kai tyrinėdavau Jehovos mintis ir rasdavau atsakymus į savo biblinius klausimus!

Tada dar nesupratau, kad netrukus, vis stipriau įsiliepsnojant II pasauliniam karui, mano neseniai įgytas tikėjimas bus išbandytas.

Įkalintas už tikėjimą

Buvau dar tik pradėjęs mokytis kalvystės, kai Vengrijos valdžia pareikalavo, kad visi jauni vyrai dalyvautų karinėse pratybose. Bet aš nusprendžiau laikytis Izaijo 2:4 užrašyto Biblijos principo ‘nesimokyti kariauti’. Už tai buvau nuteistas dešimt dienų kalėjimo. Išėjęs į laisvę tęsiau Biblijos studijas. Paskiau, 1941-ųjų liepos 15-ąją, parodžiau pasiaukojimą Jehovai vandens krikštu.

Tuo metu fašistinė Vokietija jau buvo įsiveržusi į Tarybų Sąjungą; karas apėmė ir rytų Europą. Karo propaganda darėsi vis intensyvesnė ir vis stipriau reiškėsi nacionalistinės nuotaikos. Tačiau laikydamiesi Biblija pagrįstų įsitikinimų Jehovos liudytojai liko neutralūs.

1942-ųjų rugpjūtį prieš mus buvo suorganizuotas žiaurus išpuolis. Valdžia parengė dešimt surinkimo punktų, į kuriuos suvežė areštuotus tiek jaunus, tiek ilgamečius liudytojus ir netgi su mumis bendravusius dar nekrikštytus asmenis. Aš patekau į Šarošpatako kalėjimą, maždaug už 20 kilometrų nuo mano gimtojo Pacino kaimo.

Jauniausiam kaliniui buvo vos trys mėnesiai. Jis buvo įkalintas kartu su mama, liudytoja. Paprašius šiek tiek maisto nors kūdikiui, sargybinis atkirto: „Tegul verkia. Užaugęs bus balsingas liudytojas.“ Mums buvo gaila mažylio, bet liūdino dar ir tai, kad nacionalistinė propaganda taip užkietino jauno sargybinio širdį.

 Mane nuteisė dvejus metus kalėti ir perkėlė į Budapešto kalėjimą Margit Körút gatvėje Nr. 85. Į maždaug 6 metrų ilgio ir 4 metrų pločio kameras buvo sugrūsta po 50—60 kalinių. Aštuonis mėnesius gyvenome be jokios maudyklės ar tualeto. Taigi negalėjome net nusimaudyti, juo labiau išsiskalbti drabužių. Visi buvome aptekę utėlėmis, o naktimis mūsų nešvariais kūnais ropinėdavo blakės.

Keltis turėdavome ketvirtą valandą ryto. Pusryčiams gaudavome tik po nedidelį puodelį kavos, vidurdienį tiek pat sriubos, maždaug 150 gramų duonos ir truputį košės. Vakarienės neduodavo visai. Nors buvau dvidešimtmetis ir sveikata nesiskundžiau, ilgainiui taip nusilpau, kad net nebepajėgiau vaikščioti. Nuo bado ir užkrečiamųjų ligų kaliniai pradėjo mirti.

Tuo metu į mūsų kamerą pateko naujas kalinys — pradžioje mano paminėtas barzdotasis stačiatikių popas. Jam buvo leista turėti Bibliją. Kaip norėjau ją skaityti! Bet kai jo paprašiau, jis man duoti Biblijos nesutiko. Tačiau po kurio laiko popas į mane kreipėsi pats: „Ei, vaikine, — tarstelėjo, — nori tos Biblijos? Aš tau ją parduosiu.“

„Parduosite? Už ką? — paklausiau. — Pinigų neturiu.“

Štai tada jis ir pasiūlė Bibliją iškeisti į mano trijų dienų duonos davinį. Kokie tai buvo vertingi mainai! Nors tiesiogine prasme buvau alkanas, gavau dvasinio maisto, kuris tiek man, tiek kitiems tais neramiais laikais padėjo atlaikyti išmėginimus. Tą Bibliją tebeturiu ligi šiol. (Mato 4:4)

Išbandomas mūsų neutralumas

Maždaug 160 jaunuolių liudytojų iš visos Vengrijos 1943-iųjų birželį buvome surinkti į Jasberėnį, miestą netoli Budapešto. Mums atsisakius užsidėti karišką kepurę ir ant rankovės užsirišti trispalvį raištį, buvome sulaipinti į krovininius vagonus ir atvežti į Budapešto Kėbanios geležinkelio stotį. Čia kariškiai šaukė mus pavardėmis po vieną lipti iš vagonų ir prisistatyti kaip įprasta kareiviams.

Mums buvo liepta sakyti „Hail Hitler“, kas reiškia „garbė Hitleriui“. Nė vienas liudytojas nepakluso, tad visi jie buvo žiauriai mušami. Galiausiai kankintojai pailso, todėl vienas iš jų pasakė: „Prilupsime dar vieną, bet jis to neatlaikys.“

Tiboras Hafneris, pagyvenęs ilgametis liudytojas, turėjo traukinyje esančių liudytojų sąrašo kopiją. Jis man pašnibždėjo: „Broli, dabar tavo eilė. Būk drąsus! Pasitikėk Jehova.“ Sulig tais žodžiais mane pašaukė. Kai priėjau prie vagono durų, man liepė lipti žemyn. „Čia net nėra ką mušti, — burbtelėjo vienas kareivis. Paskui jis man pasakė: — Jei prisistatysi, kaip buvo liepta, pasirūpinsime, kad būtum paskirtas dirbti į virtuvę. Kitaip tau galas.“

„Karo tarnybai neprisistatysiu, — atsakiau. — Noriu grįžti atgal į vagoną pas savo brolius.“

 Pagailėjęs vienas kareivis čiupo mane ir įmetė atgal į vagoną. Kadangi nesvėriau nė 40 kilogramų, jam tai padaryti buvo nesunku. Brolis Hafneris priėjo prie manęs, apkabino, glostė man veidą ir citavo Psalmyno 20:2: „Teišklauso tave Viešpats [„Jehova“, NW] negandos dieną, Jokūbo Dievo vardas tesaugo tave!“

Darbo stovykloje

Paskui mus sulaipino į laivą ir Dunojumi nuplukdė į Jugoslaviją. 1943-iųjų liepą atvykome į darbo stovyklą netoli Boro miesto; čia buvo vienos iš didžiausių Europoje vario kasyklų. Laikui bėgant stovykloje jau gyveno apie 60000 įvairių tautybių žmonių, tarp jų maždaug 6000 žydų ir 160 Jehovos liudytojų.

Liudytojus apgyvendino viename didžiuliame barake. Viduryje stovėjo stalai ir suolai; čia rengdavome dvi savaitines sueigas. Studijuodavome slapta į stovyklą atgabentus žurnalus Sargybos bokštas ir skaitydavome Bibliją, į kurią buvau iškeitęs savo duonos davinį. Taip pat drauge giedodavome giesmes ir melsdavomės.

Mes stengdavomės palaikyti gerus santykius su kitais kaliniais ir tai davė naudos. Vienas iš mūsų brolių kentė baisius žarnyno skausmus, bet sargybiniai nenorėjo pasirūpinti pagalba. Kadangi broliui darėsi vis blogiau, vienas žydų kalinys, gydytojas, sutiko jį operuoti. Jis davė ligoniui kažkokių paprastų anestetikų ir išgaląstu šaukšto kotu jį išoperavo. Brolis pasveiko ir pasibaigus karui grįžo namo.

Darbas kasyklose buvo alinantis, maistas — skurdus. Du broliai žuvo dėl nelaimingų atsitikimų darbe, vienas mirė nuo ligos. 1944-ųjų rugsėjį, artėjant rusų armijai, buvo nuspręsta stovyklą ištuštinti. Jei nebūčiau savo akimis matęs, kas atsitiko paskiau, tuo būtų buvę sunku patikėti.

Šiurpus žygis

Po varginančio savaitės žygio kartu su nemažu skaičiumi kalinių žydų pasiekėme Belgradą. Paskiau ėjome dar keletą dienų ir atsidūrėme Červenkos kaime.

Kai ten atvykome, Jehovos liudytojams buvo liepta išsirikiuoti eilėmis po penkis. Tada iš kas antros eilės pašaukė po vieną žmogų. Žiūrėjome į juos su ašaromis akyse, manydami, jog jiems rengiamasi įvykdyti mirties bausmę. Bet po kurio laiko broliai grįžo. Kas atsitiko? Vokiečių kareiviai norėjo, kad jie kastų kapų duobes, bet vadas, vengras, paaiškino, jog šie žmonės visą savaitę nevalgę ir per daug nusilpę, kad galėtų dirbti.

Tą vakarą visi liudytojai buvo surinkti į pastato, kuriame buvo džiovinamos plytos, palėpę. Vienas vokiečių karininkas pasakė: „Tūnokite čia. Naktis bus siaubinga.“ Jis užrakino duris. Po kelių minučių pasigirdo kareivių  šūksniai: „Išeikite! Mikliai!“ Paskui — kulkosvaidžių šūviai ir bauginanti tyla. Tada vėl: „Išeikite! Mikliai!“ ir vėl šūvių papliūpa.

Pro stogą galėjome matyti, kas vyksta. Kareiviai atvarydavo grupę žydų kalinių, sustatydavo juos prie duobės krašto ir sušaudydavo. Paskiau kūnų krūvą dar apmėtydavo rankinėmis granatomis. Iki aušros gyvi išliko tik aštuoni žydų kaliniai. Tada vokiečių kareiviai pasišalino. Mes buvome sugniuždyti tiek psichiškai, tiek fiziškai. Mačiusieji šią egzekuciją liudytojai Janošas Tėrėkas ir Janas Bolis tebėra gyvi.

Išlikę gyvi

Saugomi vengrų kareivių traukėme toliau į vakarus ir šiaurę. Iš mūsų vis reikalavo, kad eitume kariauti, bet įstengėme išlaikyti neutralumą ir net likome gyvi.

Galiausiai, 1945-ųjų balandį, pasiekę Žombatelio miestą, netoli Vengrijos ir Austrijos sienos atsidūrėme tarp dviejų armijų: iš vienos pusės buvo vokiečiai, iš kitos — rusai. Kartą, kai buvo paskelbtas lėktuvų antskrydis, vienas mus saugojęs vengrų kapitonas paklausė: „Ar galėčiau kartu eiti slėptis. Matau — su jumis yra Dievas.“ Bombardavimui pasibaigus, palikome miestą; aplinkui dryksojo gyvulių ir žmonių lavonai.

Matydamas, jog artėja karo pabaiga, tas pats kapitonas visus mus surinko ir pasakė: „Ačiū, kad su manimi elgėtės pagarbiai. Čia kiekvienam po truputį cukraus ir arbatos. Tai vis šis tas.“ Mes irgi padėkojome jam už parodytą žmoniškumą.

Po kelių dienų pasirodė rusai ir mes grupelėmis patraukėme į namus. Bet tai nereiškė, jog mūsų vargai pasibaigė. Atvykus į Budapeštą, rusai mus areštavo ir pareikalavo, kad eitume į kitą kariuomenę, — šį kartą tarybinę.

Už tolesnę įvykių eigą buvo atsakingas vienas gydytojas, aukštas rusų pareigūnas. Įėję į kambarį jo nepažinome, bet jis mus atpažino. Tai buvo vienas iš tų kelių per fašistų suorganizuotas skerdynes gyvų likusių žydų, kartu su mumis kalėjusių darbo stovykloje Bore. Jis sargybiniams paliepė: „Paleiskite šiuos aštuonis vyrus namo.“ Padėkojome jam, bet labiausiai už apsaugą dėkojome Jehovai.

Mano viltis neblėsta

Galiausiai, 1945-ųjų balandžio 30-ąją, grįžau namo į Paciną. Netrukus nuvykau į Streda nad Bodrogomą pas kalvį užbaigti mokslų. Pankovičiai buvo davę man nepaprastai daug: ne tik išmokė amato, iš kurio galėjau užsidirbti duonai, bet, dar svarbiau, supažindino su mano gyvenimą pakeitusiomis Biblijos tiesomis. O dabar jie davė man dar kai ką. 1946-ųjų rugsėjo 23-iąją jų žavi dukra Jolana tapo mano žmona.

 Mudu su Jolana toliau reguliariai studijavome Bibliją ir skelbėme Karalystę. Paskui, 1948-aisiais, sulaukėme dar vienos palaimos — mums gimė sūnus Andrejus. Tačiau džiaugtis religijos laisve teko neilgai. Netrukus, šalį ėmus valdyti komunistams, užplūdo nauja persekiojimų banga. 1951-aisiais buvau pašauktas į kariuomenę — šį kartą Čekoslovakijos komunistinės valdžios. Scenarijus kartojosi: teismas, nuosprendis nubausti laisvės atėmimu, įkalinimas, vergiškas darbas ir badas. Tačiau Dievo padedamas išgyvenau ir vėl. Paskelbus amnestiją, 1952-aisiais išėjau į laisvę ir sugrįžau į Ladmovcę (Slovakija), kur gyveno šeima.

Nors krikščionių veikla buvo uždrausta apie 40 metų, mes tęsėme savo šventą tarnybą. Nuo 1954-ųjų iki 1988-ųjų turėjau laimės tarnauti keliaujančiuoju prižiūrėtoju. Savaitgaliais lankydavau Jehovos liudytojų susirinkimus ir skatindavau brolius bei seseris ir toliau tvirtai laikytis ištikimybės Dievui. Paskui visą savaitę būdavau su šeima; kad uždirbčiau pragyvenimui, dirbau pasaulietišką darbą. Visą tą laiką jautėme meilingą Jehovos vadovavimą. Įsitikinau, kokie teisingi Biblijos psalmininko žodžiai: „Jei Viešpats nebūtų stojęs už mus, kai žmonės mus užpuolė, jie mus gyvus būtų prariję, kai užsidegė jų rūstybė prieš mus.“ (Psalmyno 124:2, 3)

Laikui bėgant mudviem su Jolana buvo džiugu matyti Andrejų susituokusį ir galiausiai tapusį subrendusiu krikščionių prižiūrėtoju. Jo žmona Eliška ir du jų sūnūs, Radimas ir Danielius, irgi yra uolūs krikščionys. Paskiau, 1998-aisiais, išgyvenau didžiulę netektį — mirė mano mylima žmona Jolana. Iš visų išbandymų, kuriuos teko patirti, šis — pats sunkiausias. Jos pasigendu kiekvieną dieną, tačiau guodžiuosi tvirta prikėlimo viltimi. (Jono 5:28, 29)

Dabar, sulaukęs 79, tarnauju vyresniuoju Slovenske Nove Mesto (Slovakija) kaime. Mano didžiausias džiaugsmas — dalytis brangia Biblija pagrįsta viltimi su savo kaimynais. Apmąstydamas praeitį ir daugiau kaip 60 tarnybos Jehovai metų esu įsitikinęs, kad jo padedami galime įveikti visas kliūtis ir pakelti visus išbandymus. Mano troškimas ir viltis sutampa su Psalmyno 86:12 žodžiais: „Dėkosiu tau visa širdimi, Viešpatie, mano Dieve, ir šlovinsiu tavo vardą per amžius.“ (Psalmyno 86:12)

[Iliustracija 20 puslapyje]

Biblija, kurią gavau mainais už duonos davinį

[Iliustracija 21 puslapyje]

Tiboras Hafneris, drąsinęs mane išbandymų metu

[Iliustracija 22 puslapyje]

Liudytojai Boro darbo stovykloje

[Iliustracija 22 puslapyje]

Vieno liudytojo laidotuvės Boro darbo stovykloje, dalyvaujant vokiečių kareiviams

[Iliustracijos 23 puslapyje]

Skerdynių liudininkai Janošas Tėrėkas ir Janas Bolis (įrėminta)

[Iliustracija 23 puslapyje]

1946-ųjų rugsėjį Jolana tapo mano žmona

[Iliustracija 24 puslapyje]

Su sūnumi, marčia ir vaikaičiais