Ko galime pasimokyti iš pirmųjų krikščionių

„Žiūrėkite, kad kas jūsų nepasigrobtų filosofija ir tuščia apgaule, paremta žmonių padavimu bei pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi.“ (Kolosiečiams 2:8)

TAIP apaštalas Paulius pirmojo amžiaus krikščionis perspėjo, kad pavojinga aklai sekti žmonių idėjomis. Jie turėjo dvi galimybes: arba laikytis patikimo Jėzaus ir jo apaštalų mokymo, jau atnešusio didžiulės naudos jiems, arba leistis suvedžiojamiems nepatikimo žmogiškojo proto, jau užtraukusio sielvartą ir kančias milijonams. (1 Korintiečiams 1:19-21; 3:18-20)

Gyvenimas ‘remiantis Kristumi’

Maždaug prieš tūkstantį metų surengtų Kryžiaus žygių dalyviai nesuvokė, kad gyventi ‘remiantis Kristumi’ reiškia ne vien skelbtis jam ištikimiems. (Mato 7:21-23) Žmogus privalo gyventi pagal visus Jėzaus mokymus, užrašytus Dievo įkvėptame Žodyje, Biblijoje. (Mato 7:15-20; Jono 17:17) „Jei laikysitės mano mokslo, — sakė pats Jėzus Kristus, — jūs iš tikro būsite mano mokiniai.“ (Jono 8:31, kursyvas mūsų) „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, — dar kalbėjo jis, — jei mylėsite vieni kitus.“ (Jono 13:35, kursyvas mūsų)

Kryžiaus žygių dalyviai iš tikrųjų buvo pagrobti „tuščia apgaule, paremta žmonių padavimu“. Ir visai nenuostabu, kad buvo  apgauta paprasta liaudis, nes patys jų religiniai vadovai, net vyskupai, „pagarsėjo kaip kariai“. „Tarp dvasininkų taip įsivyravo karingos nuotaikos, — teigiama Džono Maklintoko ir Džeimso Strongo žinyne Cyclopedia of Biblical, Theological, and Ecclesiastical Literature, — kad karui jie būdavo pasiruošę visada, kada tik būdavo įmanoma ko nors [juo] pasiekti.“

Kodėl taip atsitiko? Po pirmojo amžiaus krikščionių apaštalų mirties atsimetėliai bažnyčios vadovai, kaip ir buvo išpranašauta Dievo Žodyje, ėmė vis daugiau krypti nuo Kristaus mokymų. (Apaštalų darbų 20:29, 30) Bažnyčia vis labiau vėlėsi į pasaulietinius reikalus. Ketvirtajame amžiuje, gulėdamas mirties patale, į krikščionybę neva atsivertė Romos imperatorius Konstantinas. Tada, kaip sakoma Maklintoko ir Strongo enciklopedijoje, „stabmeldiškus simbolius pakeitus vėliavomis su kryžiumi, kiekvienas krikščionis buvo įpareigotas tarnauti kariu“.

Iš tikrųjų krikščionys tokios priedermės neturėjo. Bet žmogiško mąstymo „sukti įrodinėjimai“ juos privertė išsižadėti Kristaus mokslo. (Kolosiečiams 2:4) Žmonių karus ir kitokius konfliktus nuolat bandoma pateisinti labai apgaulingais argumentais. Vis dėlto minėtoje enciklopedijoje rašoma, jog tai, kad humaniškas ar pamaldus žmogus veliasi „į žvėriškus karus, kaip senovėje, taip ir dabar..., nesuderinama su... krikščionybės principais“.

Nekrikščioniškos religijos irgi visais amžiais kariavo. Jų nariai, kaip ir priklausantieji nominaliųjų krikščionių bažnyčioms, žudė ir žudo tiek savo, tiek kitų tikybų išpažinėjus dėl tautinių, politinių ir religinių nesutarimų. Šių religijų žmonės taip pat griebėsi smurto ir grasinimų, kad atverstų kitus į savo tikėjimą. Kai kurie siekdami savų tikslų dalyvavo istorinėse skerdynėse. Nekrikščioniškos religijos šiuo atžvilgiu nedaug skiriasi nuo tariamųjų krikščionių.

 Jie nėjo su pasauliu

Kas pirmojo amžiaus krikščionis sulaikė nuo kruvinų konfliktų? Du esminiai principai. Vienas iš jų — tai Jėzaus įsakymas apaštalui Petrui, puolusiam ginti jį kalaviju: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus.“ (Mato 26:52) Antrasis principas slypi Jėzaus atsakyme į Piloto klausimą apie jo karaliavimą. Jėzus jam pasakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia.“ (Jono 18:36)

Kaip pirmojo amžiaus krikščionys šiuos principus taikė? Jie laikėsi visiškai atskirai nuo pasaulio, niekada nesikišdavo į politinius ir karinius reikalus. (Jono 15:17-19; 17:14-16; Jokūbo 4:4) Jie nesigriebdavo ginklo prieš kitą žmogų. Kad pirmieji krikščionys neprisidėjo nei prie nacionalinių žydų sąjūdžių, nei prie Romos imperijos kariuomenės, — istorinis faktas. Be to, jie ir nesistengė diktuoti politiniams vadovams, ką daryti, nes tai pačios valdžios reikalas. (Galatams 6:5)

Antrajame mūsų eros amžiuje Justinas Kankinys rašė, kad krikščionys ‘perkalė savo kalavijus į arklus’. (Michėjo 4:3) Tiems, kurie buvo nepatenkinti tokia krikščionių nuostata, Tertulianas atsakė klausimu: „Negi gyvenimą paskirti kalavijui gali būti teisėta, jeigu Viešpats skelbia, kad kas kalavijo griebiasi, nuo kalavijo ir žus?“

„Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“

Neidami kariauti pirmieji krikščionys gyvenimo nepasilengvino. Jų nuostata prieštaravo tų dienų pažiūroms. Krikščionybės priešininkas Celsas iš jų šaipėsi. Jo manymu, kai valdžia reikalauja, į karą privalo eiti kiekvienas. Nepaisydami stipraus priešiškumo krikščionys nesivadovavo žmonių pažiūromis, kurios neatitiko Kristaus mokymų. „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“, — sakė jie. (Apaštalų darbų 4:19; 5:29)

Šiais laikais jų pavyzdžiu seka Jehovos liudytojai. Štai nacistinėje Vokietijoje jie ryžtingai  atsisakė veltis į kruvinus Hitlerio karus. Liudytojai verčiau kentė aršų persekiojimą ir net, jei reikėjo, paaukojo gyvybę, bet krikščioniško neutralumo nesulaužė. Knygoje Of Gods and Men rašoma, kad už Biblijos principų laikymąsi „pusė jų buvo įkalinti, o ketvirtis nužudyti“. Bet patys liudytojai nepakėlė rankos nė prieš vieną iš dešimčių milijonų žmonių, žuvusių per Antrąjį pasaulinį karą. Jie ne kitus žudo, o, kai reikia, aukojasi patys.

Ko pasimokome

Ko pamoko istorija? Bent vienas dalykas tikrai akivaizdus: kai ištisos tautos ar atskiri asmenys vadovaujasi žmonių pažiūromis, kyla neapykanta ir liejasi kraujas. Teisingai sakoma Mokytojo 8:9: „Žmogus užvaldo kitą žmogų jo nenaudai.“ Dievo Žodyje nurodyta ir pagrindinė to priežastis. Jeremijo 10:23 sakoma: „Aš žinau, Viešpatie, kad žmogui nevalia elgtis taip, kaip žmogus nori ir kad ne nuo žmogaus priklauso, kuriuo keliu jis vaikščiotų ir kurlink jis savo koją keltų.“ (Vl) Tikrai, Dievas nesukūrė žmonių taip, kad jie galėtų laimingai gyventi neklausydami jo. Žmonės neturi tokio gebėjimo. Istorija aiškiai tai įrodo.

Mes patys nieko negalime padaryti, kad tautų vadovai nekartotų praeities klaidų; ne mūsų galioje prikalbinti juos elgtis vienaip ar kitaip. Bet kam mums veltis į jų konfliktus? Apie savo sekėjus Jėzus sakė: „Jie nepriklauso pasauliui, kaip ir aš nepriklausau pasauliui.“ (Jono 17:14, Jr) Kad neprisidėtume prie šio pasaulio konfliktų, privalome leistis vadovaujami Dievo Žodžio, Biblijos, o ne birių kaip smėlis žmonijos pažiūrų. (Mato 7:24-27; 2 Timotiejui 3:16, 17)

Nuostabi ateitis

Dievo Žodis patikimai nušviečia ne tik praeities ir dabarties įvykius. (Psalmyno 119:105; Izaijo 46:9-11) Jame taip pat aiškiai parašyta, kokią ateitį Dievas numatęs šiai planetai. Jis neleis žmonėms sunaikinti žemės neprotingai ir netinkamai eksperimentuojant su visokiais mokslo atradimais ir technikos naujovėmis. Jis, kaip jau yra numatęs iš pat pradžių, visą žemę padarys Rojumi. (Luko 23:43, NW)

Apie tai Dievo Žodyje kalbama: „Dorieji gyvens žemėje.“ „Bet nedorėliai bus pašalinti iš krašto, nusikaltėliai išrauti iš jo.“ (Patarlių 2:21a; 2:22, Brb) Tai įvyks netrukus, nes šių laikų sunkumai akivaizdžiai liudija, kad gyvename sugedusios santvarkos „paskutinėmis dienomis“. (2 Timotiejui 3:1-5, 13) Šios paskutinės jos dienos jau suskaičiuotos ir tikrai baigiasi. Biblijos pranašystė pamoko, ką daryti: „Praeina pasaulis ir jo geismai, bet kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius.“ (1 Jono 2:17; Danieliaus 2:44)

Jau greitai Dievas ‘sunaikins tuos, kurie niokoja žemę’, ir dabartinį žiaurų pasaulį pakeis nauju, kuriame ‘gyvens teisumas’. (Apreiškimo 11:18; 2 Petro 3:10-13) Tada išlikusiems žmonėms „jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“. (Apreiškimo 21:1-4) Amžiams liausis karai ir kitoks smurtas — visoje žemėje išsipildys Izaijo 2:4 pranašystė: „Jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis — į geneklius. Tauta nebekels kalavijo prieš kitą tautą, nebebus mokomasi kariauti.“ Jei klausysite, ko moko istorija, ir jūs galėsite džiaugtis tokia nuostabia amžina ateitimi. (Jono 17:3)

[Anotacija 11 puslapyje]

Jehovos liudytojai mokosi iš pirmojo amžiaus krikščionių

[Iliustracija 8, 9 puslapiuose]

Jėzus sakė, kad jo Karalystė ne iš šio pasaulio

[Iliustracija 10 puslapyje]

Dievo Žodyje žadamas amžinas tobulas gyvenimas žemėje atkurtame Rojuje