Ilgas lokės miegas

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO SUOMIJOJE

IŠSKRENDANTYS paukščiai neklystamai pranašauja, jog į šiaurę ateina ruduo. Kad pabėgtų nuo stingdančio šalčio, žvaliai plasnodami į pietus pulkais traukia varnėnai ir įspūdingai kampu išsirikiavusios gervės. Nerangi rudoji lokė irgi patiria, ką reiškia žiemos šaltis. Kaip išgyventi, kai augmenija nyksta, žemė stingsta ir viską užkloja sniegas? Bepigu tiems, kas turi sparnus; rudajai lokei šiltesni kraštai nepasiekiami — per miškų tankmes ir tyrlaukius toli nenubėgsi.

Bet išeitis yra ir gana paprasta. Lokė per vasarą prisiėda tiek, kiek reikia žiemai, o paskui iki pavasario miega. Tačiau tai ne taip lengva, kaip galbūt atrodo. Tik pabandykite įsivaizduoti, kas liktų iš jūsų, jei pusmetį nieko nevalgytumėte ir negertumėte. Pasidomėkime daugiau šiuo stebinančiu reiškiniu — lokės žiemos miegu.

Rūpesčių pilna vasara

Kad lokė pajėgtų keletą mėnesių pasninkauti, ji turi iš anksto kaupti jėgas. Todėl figūra ji nesirūpina. Svarbu sukaupti kuo daugiau riebalų, kai kuriose kūno vietose net iki 8 centimetrų. Nors labiausiai lokė mėgsta saldžias uogas, ji nėra išranki. Maistui tinka bet kas: šaknys, smulkūs žinduoliai, žuvys, skruzdėlės. Galiausiai  rudeniop jos svoris, kurio maždaug trečdalį sudaro riebalai, padidėja nuo 130 iki 160 kilogramų (patinai užauga iki 300 kilogramų). Tačiau prieš iškeliaudama į sapnų karalystę lokė liaujasi ėdusi ir ištuština savo žarnyną. Paskui beveik pusmetį ji neėda, nesišlapina ir nesituština.

Guoliui tinka urvas, apleistas skruzdėlynas arba ertmė po medžio šaknimis. Svarbu, kad būtų ramu, — juk nė vienas nemėgsta, kai trikdomas jo miegas. Kad guolis būtų kuo jaukesnis, lokė prisirenka eglišakių, samanų, durpių bei kitokių paklotui tinkamų medžiagų. Guolyje vietos tik tiek, kiek reikia lokei įsitaisyti. Žiemą guolį užklos sniegas ir akylam stebėtojui gal pavyks įžiūrėti tik plyšelį, pro kurį įeina oro.

Miegas

Kai kurie nedideli žinduoliai, pavyzdžiui, ežiai, šikšnosparniai, miegapelės, įminga labai kietai. Didžiąją žiemos dalį jie yra tarsi mirę, nes tuomet šių gyvūnų kūno temperatūra mažai tesiskiria nuo aplinkos temperatūros. O lokės kūno temperatūra nukrenta tik kokius 5 laipsnius, todėl ji snūduriuoja. Lokės miegas nėra toks kietas. „Ji kasdien kiloja galvą ir keičia kūno padėtį“, — aiškina Oulu universiteto (Suomija) profesorius Raimas Hisa, kuris jau daug metų tyrinėja lokių žiemos miegą. Tačiau viduržiemį gyvūnas iš guolio išlenda retai.

Per žiemos įmygį lokės gyvybiniai procesai labai sulėtėja. Širdis plaka rečiau nei dešimt kartų per minutę, nebe tokia sparti ir medžiagų apykaita. Taigi lokė patenkinta sau knarkia, o jos kūne vyksta svarbus riebalų deginimo procesas. Gyvūno riebalinis audinys skaidosi ir aprūpina kūną būtinomis kalorijomis bei vandeniu. Nors gyvybę palaikančios funkcijos sulėtėjusios, dėl medžiagų apykaitos vis tiek susidaro tam tikras kiekis atliekų. Kaip lokei jų atsikratyti, kad guolis liktų švarus? Užuot pašalinęs atliekas, organizmas jas dar kartą panaudoja!

Profesorius Hisa aiškina: „Iš inkstų ir šlapimo pūslės karbamidas absorbuojamas ir per kraujo apytakos sistemą patenka į žarnyną; ten bakterijos jį išskaido į amoniaką.“ Dar nuostabiau tai, kad šis amoniakas sugrįžta į kepenis ir ten vėl panaudojamas sudaryti naujoms amino rūgštims, kurios būtinos baltymams. Taip atliekoms virstant gyvybei palaikyti reikalingomis medžiagomis lokės kūnas maitinasi per visą ilgą žiemos miegą!

Seniau žmonės miegančius lokius medžiodavo. Žinoma, snaudžianti meška būdavo lengvas grobis. Slidininkai surasdavo guolį ir jį apsupdavo. Paskui lokį prižadindavo ir užmušdavo. Tačiau dabar lokių medžioklė žiemą dėl jos žiaurumo uždrausta beveik visoje Europoje.

Nauja gyvybė

Lokys drybso visą ilgą žiemą laisvai vartydamasis nuo vieno šono ant kito, bet lokei yra kiek kitaip. Šie gyvūnai poruojasi vasaros pradžioje, bet apvaisinti kiaušinėliai lokės gimdoje pradeda vystytis tik tada, kai ji užmiega žiemos miegu. Tuomet embrionai prisitvirtina prie gimdos sienelės ir pradeda augti. Praėjus vos dviem mėnesiams, gruodį arba sausį, lokės kūno temperatūra truputį pakyla ir ji atsiveda du arba tris lokiukus. Paskui kūno temperatūra vėl šiek tiek nukrenta, bet nebėra tokia žema, kaip buvo iš pradžių. Kaip atsivedami jaunikliai, jų tėvas nemato, bet jei matytų, tikrai nusiviltų. Stiprus patinas jų tikriausiai net nepripažintų savo palikuonimis, nes mažyliai būna  silpnučiai ir tesveria apie 350 gramų.

Lokė jauniklius maitina savo maistingu pienu, o tai dar labiau ją išsekina. Lokiukai auga greit, todėl pavasarį šie kailiniuoti mažyliai būna jau kokių 5 kilogramų. Tai reiškia, kad ankštame lokės guolyje jie tikrai nenustygsta.

Pavasaris

Kovas. Žiemos šalčiai baigiasi, tirpsta sniegas ir iš pietų grįžta paukščiai. Mėnesio pabaigoje iš savo žiemos guolių išsiropščia lokiai. Tačiau patelės dar kelias savaites ilsisi; matyt, mažyliai joms atima labai daug jėgų.

Po tokio ilgo miego iš rudenį sveikai atrodžiusios lokės belikę tik oda ir kaulai. Ištirpo sniegas, ištirpo ir riebalai. Bet, kita vertus, ji stebinančiai vikri: jokių pragulų, jokio mėšlungio, jokios osteoporozės. Išlindusi iš guolio lokė netrukus išstena juodų kaip degutas išmatų kamštį, susidariusį vykstant medžiagų apykaitai. Ėsti lokė paprastai pradeda tik po kokių dviejų trijų savaičių, nes organizmui atsigauti reikia šiek tiek laiko. Tada ji tikrai būna labai alkana. Tačiau pavasarį gamta dar tik bunda ir, aišku, miške nedaug yra ko ėdamo. Lokė ryja lervas ir vabalus, graužia senus kaulus, o kartais net pasikėsina į kokį šiaurės elnią.

Žinoma, lokė jauniklius turi užauginti tikrais lokiais ir saugo juos kaip savo akį. Sena patarlė sako: „Geriau susitikti jauniklių netekusią mešką, negu susidurti su įsisiautėjusiu kvailiu.“ (Patarlių 17:12) Kitaip tariant, geriau nesutikti nei vieno, nei kito. „Rūpindamasi savo jaunikliais lokė net neturi kada atsikvėpti. Jei artinasi patinas, ji tuoj pat veja lokiukus į medį, nes žvėris gali juos nuskriausti, net jei tai jo paties vaikai“, — aiškina Hisa.

Kitą žiemą lokė jauniklius pasiima į savo irštvą. Dar po metų atjunkyti lokiukai turės patys susirasti sau guolius, nes mama susilauks kitų mažylių.

Apie šį sudėtingą ir savitą reiškinį — lokės žiemos miegą — žinoma nemažai, bet daug stebinančių jo aspektų dar tebėra mįslė. Kodėl lokė rudenį darosi mieguista ir netenka apetito? Kodėl jai neišsivysto osteoporozė? Sužinoti lokės paslaptis nėra lengva ir tai suprantama. Juk kiekvienas turi teisę į šiokį tokį privatumą.

[Rėmelis 20 puslapyje]

Kaip tyrinėjamas lokių žiemos miegas

Oulu universiteto zoologijos katedra jau nemažai metų tyrinėja gyvūnų fiziologijos ypatumus, padedančius jiems prisitaikyti prie šalčio. Europos rudasis lokys buvo pradėtas tyrinėti 1988-aisiais; nuo to laiko iš viso buvo stebima 20 lokių. Tam tikslui universiteto zoologijos sode lokiams įrengti specialūs guoliai. Išsiaiškinti, kokia žiemos miego metu būna tų gyvūnų kūno temperatūra, medžiagų apykaita, aktyvumas, kraujo sudėties ir hormonų pokyčiai, naudojami kompiuteriai, vaizdo kamera ir daromi laboratoriniai tyrimai. Bendradarbiaujama su kitų šalių, net tolimosios Japonijos, universitetais. Tyrinėtojai tikisi, jog gauta informacija bus naudinga ir žmogaus fiziologijos problemoms spręsti.

[Iliustracija 18 puslapyje]

Lokės guolis

[Iliustracija 18 puslapyje]

Saldžios uogos