Numalšinau savo dvasinį troškulį

PAPASAKOJO LUČIJA MUSANET

ITALIJOS šiaurės vakaruose, netoli Šveicarijos Alpių ir garsaus Prancūzijos Monblano kalno, yra tokia sritis — Aostos Slėnis. Ten, nedidelėje Šalanto Sent Anzelmo gyvenvietėje, aš ir gimiau 1941 metais.

Be manęs, vyriausios, šeimoje augo dar keturi broliai. Mama buvo pamaldi katalikė ir labai darbšti. Tėvas taip pat užaugo religingoje šeimoje: dvi jo seserys buvo vienuolės. Tėvai daug aukojosi dėl manęs, ypač, kad išleistų į mokslus. Nedidelė mūsų gyvenvietė mokyklos neturėjo, todėl kai sulaukiau vienuolikos, mane išsiuntė į internatą, kuriame dirbo vienuolės.

Be kitų dalykų, ten mokiausi lotynų ir prancūzų kalbų. Vėliau, būdama 15 metų, ėmiau rimtai galvoti apie tarnavimą Dievui. Svarsčiau, kad geriausia stoti į vienuolyną. Tačiau tėvams ši mintis nepatiko, nes tada mamai teksią rūpintis berniukais vienai. Jie tikėjosi, kad išsilavinimas padės man gauti gerą darbą ir galėsiu paremti šeimą.

Nors tėvų reakcija nuliūdino, norėjau įprasminti savo gyvenimą ir maniau, kad  tarnavimas Dievui turi jame užimti pirmąją vietą. Tad 1961 metais įstojau į Romos katalikų moterų vienuolyną.

Vienuolės gyvenimas

Pirmaisiais mėnesiais tyrinėjau bažnyčios normas bei taisykles ir dirbau įvairius fizinius darbus vienuolyne. 1961-ųjų rugpjūtį prasidėjo mano noviciatas, tai yra bandomasis laikotarpis. Ėmiau dėvėti vienuolišką apdarą, pasirinkau ir naują vardą — Ines, kaip mano mamos. Jį patvirtino, ir aš tapau seserimi Ines.

Nors daugelis naujokių dirbo vienuolyne šiaip visokius darbus, aš, turėdama pakankamą išsilavinimą, galėjau mokyti pradines klases. Po dvejų metų, 1963-iųjų rugpjūtį, daviau įžadą ir tapau Aostos San Džiuzepės seserų ordino nare. Vėliau vienuolynas finansavo mano studijas Romos „Maria Santissima Assunta“ universitete.

Baigusi mokslus Romoje, 1967 metais sugrįžau į Aostą ir pradėjau dėstyti vidurinėje mokykloje. 1976-aisiais man pasiūlė direktorės pareigas. Nors vis dar turėjau keletą klasių, ėmiau vadovauti mokyklai. Tapau ir Aostos Slėnio srities mokyklų tarybos nare.

Labiausiai troškau padėti vargšams. Širdis tiesiog linko prie jų. Parengiau daugybę socialinių programų, pavyzdžiui, padėti sergantiems mirtina liga vienišiems žmonėms. Taip pat sudariau programą mokyti imigrantų vaikus. Dar surasdavau vargšams darbą bei pastogę, rūpinausi, kad stokojantieji gautų medicininę pagalbą. Mėginau gyventi pagal religinius bažnyčios principus.

Tada katalikiškos doktrinos man buvo priimtinos, įskaitant mokymą apie Trejybę, sielos nemirtingumą ir amžinybę. Katalikų bažnyčia tada leido religinį pliuralizmą, tai yra pripažino ir kitus tikėjimus bei su jais sugyveno.

Kas ėmė trikdyti

Vis dėlto kai kurie bažnyčioje vykstantys dalykai mane trikdė. Pavyzdžiui, prieš krikštą ir sutvirtinimą tėvai bei vaikai privalėdavo apmąstyti šiuos žingsnius ir suprasti jų reikšmę. Tačiau dauguma niekada nedalyvaudavo pamokose, o kiti nė kiek nesistengė. Be to, jei neprileisdavo prie krikšto ar nesuteikdavo sutvirtinimo sakramento vienoje parapijoje, kai kurie tiesiog nueidavo į kitą. Mano akimis, tai buvo lengvabūdiška ir veidmainiška.

Kartais svarstydavau ir klausdavau kitų vienuolių: „Ar mums nereikėtų skelbti Evangelijos, užuot aukojus savo gyvenimą visokiai kitokiai veiklai?“ „Mes skelbiame darydamos gera“, — atsakydavo.

Taip pat buvo sunku sutikti, kad privalau išpažinti savo nuodėmes kunigui. Maniau, jog tokius asmeniškus dalykus galėčiau išsakyti Dievui. Be to, man buvo nepriimtina, kad reikia įsiminti ir kartoti maldas. Nenorėjau tikėti ir popiežiaus neklystamumu. Galiausiai ėmiau manyti, jog verčiau visais tais klausimais laikysiuosi savo nuomonės ir tiesiog tęsiu savo religinį gyvenimą.

Trokštu Biblijos žinių

Visados labai gerbiau Bibliją ir troškau ją išmanyti. Kai tik reikėdavo Dievo paramos arba ką nuspręsti, skaitydavau Bibliją. Nors vienuolyne jos niekada netyrinėjome, skaičiau pati. Mane visuomet paliesdavo žodžiai iš Izaijo 43:10-12, kur Jehova Dievas sako: „Jūs mano liudytojai.“ Bet tada dar nesupratau visos šių žodžių reikšmės.

Per minėtas studijas Romos universitete septintajame dešimtmetyje ketverius metus mokiausi teologijos. Studijų programą parengė ir finansavo Vatikanas. Tačiau Biblijos nagrinėjimas į kursą nebuvo įtrauktas. Grįžusi į Aostą dalyvavau daugelyje ekumeninių konferencijų — netgi finansuojamose tarpkonfesinių ar nekatalikiškų  organizacijų. Tai dar labiau sužadino manyje troškimą perprasti Biblijos mokymus. Tarp grupių, tvirtinusių, jog moko iš tos pačios knygos, buvo nepaprastai daug painiavos.

Įgyju daugiau Biblijos žinių

1982 metais viena Jehovos liudytoja užėjo į centrą, kuriame tvarkiau rūpybos reikalus, ir pakalbino mane. Nors buvau labai užsiėmusi, sudomino pasiūlymas mokytis iš Biblijos. Todėl pasakiau: „Prašom ateiti į mano mokyklą. Kai turėsiu laisvą valandėlę, galėsime pasikalbėti.“

Nors moteris apsilankė, mano tvarkaraštyje „laisvos valandėlės“ neatsirado. Vėliau mama sužinojo, kad serga vėžiu, tad gavusi nemokamų atostogų išvažiavau padėti. 1983-iųjų balandį ji mirė, ir aš grįžau į darbą, bet tada ryšys su liudytojais jau buvo nutrūkęs. Tačiau gana greitai kita jauna liudytoja aplankė mane norėdama pasikalbėti apie Bibliją. Prieš tai kaip tik buvau skaičiusi biblinę Apreiškimo knygą. Tad paklausiau jos: „Kas yra 144000, paminėti Apreiškimo 14 skyriuje?“

Mane mokė, kad visi geri žmonės eina į dangų. Todėl atrodė nelogiška, kad 144000 yra, regis, išskirti iš kitų danguje. Rūpėjo sužinoti, kas tie 144000 ir ką jie ten veikia. Šie klausimai vis sukosi galvoje. Liudytoja ne sykį mėgino susiieškoti mane, bet aš retai būdavau namuose, tad jai niekada nepavykdavo.

Pagaliau ta liudytoja davė mano adresą savo susirinkimo vyresniajam Markui. Galų gale 1985-ųjų vasarį jis rado mane namie. Kadangi buvau užimta, pakalbėjome vos keletą minučių, tačiau sutarėme susitikti. Drauge su žmona Lina jis ėmė mane lankyti ir padėdavo suprasti Bibliją. Netrukus suvokiau, kad tokie katalikų mokymai kaip Trejybė, sielos nemirtingumas ir ugninis pragaras visiškai ja nepagrįsti.

Bendrauju su liudytojais

Kai nuėjau į Jehovos liudytojų sueigą jų Karalystės salėje, pamačiau, kaip ten viskas kitaip nei katalikų bažnyčioje. Giedojo visi, ne grupelė choristų. Ir netgi dalyvavo sueigos programoje. Taip pat įsitikinau, kad organizacija susideda iš dvasinių brolių ir sesių. Jie iš tiesų rūpinosi vieni kitais. Tai padarė didžiulį įspūdį.

Į sueigas ateidavau vilkėdama abitu. Kai kurie buvo akivaizdžiai sujaudinti, kad vienuolė lankosi Karalystės salėje. Apsupta didžiulės šeimos meile, jaučiau džiaugsmą ir pasitenkinimą. Studijuodama taip pat ėmiau pastebėti, kad daugelis principų, kuriais grindžiau savo gyvenimą, nesiderina su Dievo Žodžiu. Pavyzdžiui, Biblijoje niekur nesakoma, kad Dievo tarnams reikia dėvėti specialius drabužius. Bažnyčios hierarchija ir pompastika labai skiriasi nuo to, ką Biblija moko apie nuolankius vyresniuosius, vadovaujančius susirinkimui.

Jaučiausi lyg stovėčiau dribsmėlyje — be jokio tvirto pagrindo po kojomis. Atrodė neįtikėtina, kad 24 metus pragyvenau klysdama. Vis dėlto aiškiai supratau, jog tai biblinė tiesa. Bijojau ir pagalvoti, kad sulaukusi 44 metų turiu pradėti viską iš naujo. Bet argi galėjau toliau gyventi užmerktomis akimis, kai išvydau, ko Biblija moko iš tiesų?

Svarbus sprendimas

Žinojau, kad išėjusi iš vienuolyno turėsiu materialinių sunkumų. Tačiau prisiminiau Dovydo žodžius, jog teisusis niekada neapleidžiamas ir jo vaikams nereikia prašyti duonos. (Psalmyno 37:25) Žinojau, kad prarasiu tam tikrą fizinį saugumą, bet pasitikėjau Dievu ir svarsčiau: „Ko gi man bijoti?“

Namiškiai manė, kad pakvaišau. Nors tai liūdino, prisiminiau Jėzaus žodžius: „Kas  myli tėvą ar motiną labiau negu mane, nevertas manęs.“ (Mato 10:37) Tada net paprasčiausias liudytojų dėmesys mane padrąsindavo ir sustiprindavo. Kai eidavau gatve su vienuolės apdaru, jie būtinai prieidavo pasisveikinti. Dėl to jaučiausi dar artimesnė brolijai, lyg jų šeimos narė.

Galiausiai nuėjau pas vienuolyno viršininkę ir paaiškinau, kodėl nutariau išeiti. Nors pasisiūliau parodyti Biblijoje, kodėl taip nusprendžiau, ji atsisakė klausytis ir pareiškė: „Kai norėsiu ką nors sužinoti, galiu kreiptis į Biblijos žinovą.“

Mano sprendimas sukrėtė katalikų bažnyčią. Buvo pasakyta, kad elgiuosi amoraliai ir išsikrausčiau iš proto. Vis dėlto mane pažinojusieji matė, kad šie tvirtinimai neteisingi. Žmonės, su kuriais teko dirbti, reagavo labai įvairiai. Vieni laikė tai drąsiu žingsniu. Kitus tai skaudino, nes manė, jog pasukau netinkamu keliu. Kai kurie net užjautė.

1985-ųjų liepos 4-ąją išėjau iš Katalikų bažnyčios. Žinodami, ko susilaukdavo kiti taip pasielgę žmonės, liudytojai rūpinosi mano saugumu ir slapstė kokį mėnesį. Jie atvažiuodavo pasiimti į sueigas ir parveždavo namo. Nesirodžiau viešumoje, kol viskas aprimo. Tada, 1985 m. rugpjūčio 1 d., pradėjau eiti į skelbimo tarnybą drauge su Jehovos liudytojais.

Kai vėliau tą rugpjūtį dalyvavau Jehovos liudytojų srities kongrese, žiniasklaida sužinojo, kad palikau bažnyčią ir parašė apie tai. 1985-ųjų gruodžio 14-ąją pasikrikštijau. Vietinė televizijos stotis ir laikraščio redakcija šį poelgį laikė tokiu neįprastu, jog išviešino mano istoriją dar kartą, kad visi būtinai sužinotų.

Išėjusi iš vienuolyno ničnieko neturėjau — nei darbo, nei namų, nebegaudavau ir pašalpos. Todėl maždaug metus prižiūrėjau paralyžiuotą moterį. 1986-ųjų liepą tapau pioniere — visalaike Jehovos liudytojų  skelbėja. Persikėliau gyventi į vietovę, kurioje buvo neseniai susikūręs nedidelis susirinkimas. Privačiai vedžiau kalbos bei kitokias pamokas — pasinaudojau tuo, ką išmokau studijų metais. Taip dirbdama galėjau turėti lankstų tvarkaraštį.

Tarnauju svečioje šalyje

Sužinojusi Biblijos tiesą norėjau pasidalinti ja su kuo daugiau žmonių. Kadangi moku prancūzų kalbą, galvojau apie tarnybą kokioje nors Afrikos šalyje, kur kalbama prancūziškai. Tačiau 1992-aisiais Jehovos liudytojai buvo teisiškai pripažinti kaimyninėje Albanijoje. Metų pabaigoje ten tarnauti buvo paskirta grupelė italų pionierių. Tarp jų Marijus ir Kristina Facijai iš mano susirinkimo. Jie kvietė mane pasisvečiuoti ir siūlė pagalvoti apie tarnybą Albanijoje. Tad kruopščiai viską apmąsčiusi ir išsakiusi maldoje, būdama 52 metų, vėl atsisakiau tam tikro saugumo ir pasinėriau į visiškai kitą pasaulį.

Buvo 1993-iųjų kovas. Tik atvykusi pamačiau, kad nors netoli išvažiavau iš gimtinės, patekau į visai kitokią aplinką. Žmonės visur keliaudavo pėsčiomis. Kalbėjo albaniškai — man nė kiek nesuprantama kalba. Šalyje vyko didžiuliai pokyčiai, vieną politinę sistemą keitė kita. Tačiau žmonės troško Biblijos tiesos ir mėgo skaityti bei studijuoti. Biblijos studijuotojai sparčiai darė dvasinę pažangą ir tai glostė man širdį, padėjo prisitaikyti prie naujos aplinkos.

Kai 1993 metais atkeliavau į šalies sostinę Tiraną, Albanijoje tebuvo vienas susirinkimas, o skelbėjų — tik šiek tiek daugiau nei šimtas. Tą mėnesį Tiranoje pirmą kartą įvyko specialioji vienadienė asamblėja, kurioje dalyvavo 585 žmonės, 42 pasikrikštijo. Nors nieko nesupratau, buvau sujaudinta girdėdama liudytojus giedant ir matydama, kaip įdėmiai jie klausosi. Balandį į Jėzaus Kristaus mirties minėjimą susirinko net 1318 žmonių. Nuo tada krikščioniška veikla Albanijoje sparčiai suklestėjo.

Žvelgdavau į Tiraną iš ketvirtojo aukšto balkono ir galvodavau: „Kada aplankysime visus šiuos žmones?“ Jehova Dievas pasirūpino tuo. Dabar Tiranoje 23 Jehovos liudytojų susirinkimai. Šalyje jų yra 68, taip pat 22 grupės, o skelbėjų — 2846. Koks didžiulis augimas vos per kelerius metus! O 2002-aisiais Minėjime dalyvavo net 12795!

Per dešimtmetį, praleistą Albanijoje, man buvo džiugu padėti pasiruošti krikštui mažiausiai 40 asmenų. Kai kurie iš jų dabar tarnauja pionieriais ar kitose visalaikės tarnybos srityse. Per tuos metus darbuotis Albanijoje buvo paskirtos šešios pionierių grupės iš Italijos. Kiekvienai buvo surengti trijų mėnesių trukmės kalbos kursai. Mane pakvietė mokyti paskutiniąsias keturias grupes.

Kai draugai sužinojo, kad nusprendžiau palikti bažnyčią, iš pradžių reagavo labai audringai. Tačiau ilgainiui jų požiūris pagerėjo, nes matė, jog esu rami ir trokštu taikos. Džiaugiuosi, kad giminaičiai, įskaitant 93 metų tetą, kuri tebėra vienuolė, taip pat labiau palaiko mane.

Nuo tada, kai pažinau Jehovą, jis rūpinosi manimi pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis. Jis parodė man kelią į savo organizaciją. Kai pažvelgiu į praeitį, prisimenu savo troškimą padėti vargšams, engiamiesiems, stokojantiesiems ir norą visiškai atsidėti Dievo tarnybai. Tad dėkoju Jehovai — tik jo dėka mano dvasinis troškulys buvo numalšintas.

[Iliustracija 21 puslapyje]

Albanų šeima, su kuria studijavau Bibliją. Vienuolika iš jų pasikrikštijo

[Iliustracija 21 puslapyje]

Dauguma šių moterų, su kuriomis Albanijoje studijavau Bibliją, pasirinko visalaikę tarnybą