Priėmiau Dievo požiūrį į kraują

Vieno gydytojo istorija

LIGONINĖS salėje grupei medikų skaičiau skrodimo ataskaitą. Miręs pacientas turėjo piktybinį naviką. „Priėjome išvadą, kad ligonio mirties priežastis — hemolizė [eritrocitų irimas] bei ūminis inkstų nepakankamumas, atsiradęs perpylus didelį kiekį kraujo“, — pasakiau.

Vienas profesorius įpykęs pašoko: „Jūs tvirtinate, kad perpylėme ne tos grupės kraują?!“ Paaiškinau, jog ne tai turėjau omeny. Parodžiau kelias įvairių mažyčių inkstų dalių skaidres ir pridūriau: „Čia matome daugybę [suirusių] eritrocitų, todėl darome išvadą, jog tai sukėlė ūminį inkstų nepakankamumą.“ * Įtampa augo, man išdžiūvo burna. Ir nors buvau jaunas gydytojas, o jis — profesorius, trauktis neketinau.

Kai įvyko šis atsitikimas, dar nebuvau Jehovos liudytojas. Gimiau 1943-iaisiais Sendajuje, Japonijos šiaurėje. Kadangi tėvas dirbo patologu ir psichiatru, mediko kelią pasirinkau ir aš. Antrame kurse, 1970 metais, vedžiau merginą, vardu Masuko.

 Susidomiu patologija

Kol mokiausi, gyvenome beveik vien iš Masuko uždarbio. Medicina mane traukte traukė. Stebėjausi nuostabia žmogaus kūno sandara. Vis dėlto apie Kūrėją nesusimąsčiau. Maniau, jog atsidėdamas savo profesijai įprasminsiu gyvenimą. Tapęs gydytoju, toliau tęsiau mokslus — gilinausi į patologiją, medicinos šaką, tiriančią ligų atsiradimą, eigą ir baigtį.

Skrosdamas mirusius nuo vėžio, pradėjau abejoti kraujo perpylimo veiksmingumu. Įsisenėjus piktybiniam navikui dažnai atsiranda anemija, nes žmogus kraujuoja. Chemoterapija dar ją pasunkina, tad gydytojai neretai skiria kraujo perpylimą. Tačiau man kilo įtarimas, kad jis padeda vėžio ląstelėms plisti. Šiaip ar taip, šiandien aišku, jog kraujo perpylimas susilpnina imuninę sistemą. Todėl didesnė tikimybė, kad navikas atsinaujins ir kad ligonis nepasveiks. *

Ir štai 1975-aisiais įvyko straipsnio pradžioje minėtas atsitikimas. Tas profesorius buvo hematologijos specialistas. Tad nenuostabu, jog įniršo išgirdęs, kad jo pacientas mirė nuo kraujo perpylimo! Tačiau aš tęsiau ataskaitą ir jis galiausiai nurimo.

Nebus ligų nei mirties

Maždaug tuo metu žmoną aplankė pagyvenusi Jehovos liudytoja. Kalbėdama ji pavartojo žodį „Jehova“ ir žmona paklausė, ką tai reiškia. Liudytoja paaiškino: „Jehova yra tikrojo Dievo vardas.“ Masuko nuo vaikystės skaitė Bibliją, tačiau joje Dievo vardas buvo pakeistas titulu „VIEŠPATS“. Pagaliau ji sužinojo, kad Dievas yra asmuo, turintis vardą!

Masuko iškart pradėjo studijuoti Bibliją su ta liudytoja. Kai maždaug pirmą valandą nakties grįžau namo iš ligoninės, ji džiaugsmingai pareiškė: „Biblijoje sakoma, kad nebus ligų ir mirties!“ Atsakiau: „Tai būtų nuostabu!“ Žmona tęsė: „Kadangi greitai ateis naujasis pasaulis, nenoriu, kad perniek eikvotum savo laiką.“ Pamaniau, kad ji skatina mesti gydytojo darbą, todėl supykau ir mūsų santykiai pašlijo.

Tačiau Masuko nenuleido rankų. Su malda ieškodavo tinkamų Rašto vietų ir parodydavo man. Ypač sujaudino žodžiai iš Mokytojo 2:22, 23: „Kokia nauda mirtingajam iš viso jo triūso ir rūpinimosi, kurį turėjo pakelti po saule?.. Net naktį jo širdis neturi ramybės. Tai irgi migla!“ Jie tiko man — dieną naktį aukojausi medicinai, bet nejaučiau tikro pasitenkinimo.

Vieną 1975-ųjų liepos sekmadienio rytą, žmonai išvykus į Jehovos liudytojų Karalystės salę, staiga nusprendžiau irgi ten nueiti. Žmona apstulbo mane išvydusi, o  liudytojai šiltai pasveikino. Nuo to laiko sekmadienio sueigų nebepraleisdavau. Po mėnesio pradėjau studijuoti su vienu liudytoju. Žmona, praėjus trims mėnesiams po pirmojo liudytojos apsilankymo, pasikrikštijo.

Priimu Dievo požiūrį į kraują

Netrukus sužinojau, jog Biblija liepia krikščionims ‘susilaikyti nuo kraujo’. (Apaštalų darbų 15:28, 29; Pradžios 9:4) Kadangi jau pats abejojau kraujo perpylimo nauda, šį Dievo požiūrį priėmiau lengvai. * Svarsčiau: „Jeigu yra Kūrėjas ir liepia taip daryti, vadinasi, tai teisinga.“

Be to, sužinojau, kad sergame ir mirštame dėl Adomo mums perduotos nuodėmės. (Romiečiams 5:12) Tuo metu tyrinėjau arteriosklerozę. Senstant arterijos standėja ir siaurėja, todėl sergame širdies, smegenų kraujagyslių, inkstų ligomis. Tai logiška, nes paveldėjome netobulumą. Netrukus meilė medicinai ėmė blėsti. Suvokiau — tik Jehova Dievas gali pašalinti ligas ir mirtį.

1976 metų kovą, septynis mėnesius pastudijavęs Bibliją, nutraukiau tiriamąjį darbą universitetinėje ligoninėje. Baiminausi, jog niekada nebegalėsiu dirbti gydytoju, bet netrukus įsidarbinau kitoje ligoninėje. Pasikrikštijau 1976-ųjų gegužę. Nusprendžiau, kad prasmingiausia būtų tarnauti visalaikiu skelbėju, arba pionieriumi, — taip ir padariau 1977 metų liepą.

Ginu Dievo požiūrį į kraują

1979-ųjų lapkritį mudu su Masuko persikėlėme į susirinkimą Čibos prefektūroje, nes ten reikėjo skelbėjų. Radau ligoninę, kurioje galėjau dirbti pusę dienos. Pirmąją darbo dieną mane apgulė būrys chirurgų. Jie atkakliai klausinėjo: „Ką, būdamas Jehovos liudytojas, darysi, jeigu atveš ligonį, kuriam reikės kraujo perpylimo?“

Pagarbiai paaiškinau, jog laikysiuosi Dievo požiūrio į kraują. Pasakiau, kad yra kitokių gydymo būdų ir kad visomis jėgomis stengsiuosi padėti savo pacientams. Po maždaug valandos diskusijos vyriausiasis chirurgas tarė: „Suprantu. Bet jeigu bus atvežtas daug kraujo netekęs ligonis, patys juo pasirūpinsime.“ Šis vyras buvo sunkaus būdo, tačiau po to pokalbio tarp mudviejų užsimezgė draugiški santykiai ir jis visuomet gerbė mano įsitikinimus.

Išbandoma mano nuostata

Kai tarnavome Čiboje, prasidėjo naujo Jehovos liudytojų filialo statybos Ebinoje. Kartą per savaitę mudu su žmona važiuodavome tikrinti filialo, vadinamo Beteliu, statybininkų sveikatos. Po kelių mėnesių mus pakvietė visą laiką tarnauti Ebinos Betelyje. Taip 1981-ųjų kovą apsigyvenome laikinuose pastatuose, kur glaudėsi per 500 savanorių. Iš ryto valydavau statybininkų dušines ir tualetus, o po pietų tikrindavau sveikatą.

Viena mano pacientė buvo Ilma Izlob, misionierė iš Australijos, 1949 metais atvykusi  į Japoniją. Moteris sirgo leukemija ir, pasak gydytojų, jai buvo likę gal keli mėnesiai. Ilma atsisakė kraujo perpylimu pratęsti gyvenimą ir grįžo į Betelį nugyventi likusias dienas. Tuo metu dar buvo neįmanoma gauti eritrocitų gamybą skatinančių vaistų, pavyzdžiui, eritropoetino. Todėl kartais hemoglobino sumažėdavo iki 30—40 gramų! (Sveikos moters 1 litre kraujo yra 120—150 gramų.) Padėjau jai, kuo galėjau. Ilma nepaliovė tvirtai tikėti Dievo Žodžiu iki pat mirties 1988-ųjų sausį — išgyveno net septynerius metus!

Ilgainiui operuotis prireikė keliems Japonijos Jehovos liudytojų filialo savanoriams. Pagirtina, kad aplinkinių ligoninių medikai bendradarbiavo operuodami be kraujo. Mane dažnai kviesdavo stebėti operacijų, kartais net padėdavau chirurgams. Dėkoju tiems gydytojams, kurie gerbia Jehovos liudytojų nuostatą dėl kraujo. Dirbdamas su jais turėjau daug progų pasakoti apie savo įsitikinimus. Neseniai vienas kolega pasikrikštijo.

Įdomu, kad specialistų pastangos gydyti Jehovos liudytojus be kraujo skatina medicinos pažangą. Operacijos be kraujo rodo, kad perpylimo vengti tikrai verta. Tyrimų duomenimis, po šitokių operacijų ligoniai greičiau ir beveik be komplikacijų pasveiksta.

Toliau mokausi iš Didžiojo Gydytojo

Stengiuosi susipažinti su naujausiais medicinos laimėjimais. Tačiau ir toliau mokausi iš Jehovos, didžiausio Gydytojo. Jis mato ne tik išorę, bet visą asmenį. (1 Samuelio 16:7) Kadangi esu medikas, stengiuosi gydyti patį žmogų, ne vien ligą. Taip galiu geriau pasirūpinti ligoniu.

Tebetarnauju Betelyje. Bene labiausiai džiugina tai, jog galiu padėti kitiems pažinti Jehovą, pasakyti apie jo požiūrį į kraują. Meldžiuosi, kad Didysis Gydytojas Jehova Dievas netrukus padarytų galą visoms ligoms ir mirčiai. (Papasakojo Jasušis Aizava.)

[Išnašos]

[Anotacija 14 puslapyje]

„Pasakiau, kad yra kitokių gydymo būdų ir kad visomis jėgomis stengsiuosi padėti savo pacientams“

[Anotacija 15 puslapyje]

„Operacijos be kraujo rodo, kad perpylimo vengti tikrai verta“

[Iliustracijos 15 puslapyje]

Viršuje: sakau biblinę kalbą

Dešinėje: su žmona Masuko šiandien