Branduolinis karas. Kas kelia grėsmę?

„Žmonijai tebegresia žūtis per branduolinę katastrofą. Ji tebėra tikėtina, ... nors šaltasis karas ir pasibaigė prieš daugiau kaip dešimtmetį“ (buvęs JAV gynybos sekretorius Robertas S. Maknamara ir Vatsono tarptautinių studijų instituto tarptautinių santykių profesorius Džeimsas Blaitas).

KAI 1991 METAIS baigėsi šaltasis karas, Pasaulio pabaigos laikrodžio minutinė rodyklė buvo pasukta atgal iki 17 minučių prieš „vidurnaktį“. Laikrodis nupieštas ant žurnalo Bulletin of the Atomic Scientists viršelio ir simbolizuoja, kaip arti branduolinio karo [vidurnakčio] yra pasaulis. Dar niekad rodyklė nebuvo nuo jo taip atitolusi — nuo pat laikrodžio pasirodymo viršelyje 1947-aisiais. Deja, paskui ji vėl pajudėjo pirmyn. Štai 2002 metų vasarį laikrodis jau rodė be septynių minučių vidurnaktį — tai trečias postūmis nuo šaltojo karo pabaigos.

 Kodėl mokslinio žurnalo leidėjai nusprendė, jog laikrodį reikia vėl pavaryti? Kodėl, jų nuomone, karo pavojus neišnyko? Kas grasina taikai?

„Sumažinimo“ paslaptis

„Pasaulyje vis dar laikoma per 31000 branduolinių šaudmenų, — informuojama Bulletin of the Atomic Scientists ir tęsiama: — Devyniasdešimt penki procentai jų sukaupta Jungtinėse Valstijose bei Rusijoje. Kovai parengta daugiau nei 16000.“ Galbūt kas nors pastebės skaičiuose neatitikimą. Argi šios branduolinės supervalstybės nepaskelbė sumažinusios kovinių galvučių iki 6000 kiekviena?

O štai kur „sumažinimo“ paslaptis. Karnegio tarptautinės taikos fondo pranešime aiškinama: „Numatytam 6000 kovinių galvučių skaičiui taikomos specifinės apskaitos taisyklės, nustatytos START [Strateginės ginkluotės sumažinimo sutartimi]. Abi šalys išsaugos tūkstančius papildomų taktinių ir rezerve esančių ginklų“ (kursyvas mūsų). Kaip teigiama žurnale Bulletin of the Atomic Scientists, „daugelis, gal net didžioji dalis JAV kovinių galvučių bus ne išardytos, o perkeltos į sandėlius, kuriuose jau ir taip jų saugoma kokie 5000“.

Vadinasi, be tūkstančių kovai paruoštų strateginių branduolinių šaudmenų, galinčių tiksliai pataikyti į taikinį kitame žemyne, yra begalė kitokių branduolinių kovinių galvučių ir taktinių branduolinių raketų, skirtų artimesniems taikiniams. Be abejo, šių dviejų supervalstybių arsenaluose branduolinio ginklo tebėra tiek, jog pakaktų net keliskart sunaikinti žmoniją! Prižiūrėti tokią daugybę mirtį nešančios ginkluotės nelengva — yra pavojus, kad raketos bus paleistos atsitiktinai.

Atsitiktinis branduolinis karas

Pasak anksčiau cituotų Roberto S. Maknamaros ir Džeimso Blaito, „JAV branduolines raketas kontroliuoja ‘paleidimo pagal signalą’ sistema“. Ką tai reiškia? „Mūsų šaudmenys paruošti paleidimui, kai tik į orą pakils Rusijos raketos, — paaiškino jie ir pridūrė: — Pagal taisykles po pirmojo signalo apie rusų puolimą mūsų raketoms paleisti prireiks ne daugiau kaip 15 minučių.“ Kaip sako vienas buvęs JAV strateginių branduolinių raketų paleidimo karininkas, „beveik visas sausumoje esančias raketas galima paleisti per dvi minutes“.

Ši operatyvi parengtis kelia grėsmę, nes raketos pakils net gavus klaidingą signalą. „Ne vieną kartą, — teigiama žurnalo U.S.News & World Report straipsnyje, — tikri paleidimo įsakymai buvo per klaidą duoti per amerikiečių branduolinius mokymus.“ Apsirikimų būta ir Rusijoje. Kai 1995 metais Norvegijos meteorologų raketa sukėlė aliarmą, Rusijos prezidentas pradėjo branduolinių raketų kodų aktyvaciją.

Dėl tokios strategijos sprendimus priimančius žmones slegia didžiulė įtampa.  Laimei, minėtais atvejais vadovaujantys asmenys suvokė, kad aliarmas klaidingas — branduolinio karo išvengta. O apie 1979-aisiais įvykusį incidentą vienas tyrinėtojas rašė: „Amerikiečius [nuo raketų paleidimo] sulaikė tik ankstyvojo įspėjimo palydovai, nerodę, kad sovietų raketos būtų ore.“ Tačiau ilgainiui tokios įspėjimo sistemos sugenda. Tyrinėtojai ir analitikai baiminasi, jog „dauguma Rusijos palydovų nebeveikia arba iškrypo iš nustatytos orbitos“. Todėl į pensiją išėjęs vienas JAV viceadmirolas prieš kelerius metus pasakė: „Kad dėl nesusipratimo, netinkamos valdžios ar įvykus nelaimei bus suduotas prevencinis smūgis arba paleistos raketos, dabar taip pat tikėtina kaip ir anksčiau.“

Naujos branduolinės valstybės

Nors didžiuma atominių šaudmenų yra dviejų valstybių rankose, jų turi ir Didžioji Britanija, Kinija bei Prancūzija. Neseniai prie jų prisidėjo Indija ir Pakistanas. Be išvardytųjų, yra dar kelios šalys, tarp jų Izraelis, kurios kuria — o gal jau ir turi — branduolinį ginklą.

Politinis konfliktas, susijęs su bet kuria atominį ginklą turinčia šalimi, gali sukelti branduolinį karą. „Nuo Kubos krizės laikų jokios dvi nesutariančios valstybės nebuvo taip arti branduolinio karo kaip Indija ir Pakistanas“, — aiškinama Bulletin of the Atomic Scientists. Daugeliui žmonių, stebėjusių 2002-ųjų pradžioje susidariusią padėtį, branduolinio karo grėsmė atrodė labai reali.

Be to, tikimybę, kad bus panaudota atominė bomba, dar labiau sustiprina kitų masinio naikinimo ginklų kūrimas. Aptardamas slaptą Pentagono pranešimą The New York Times korespondentas pareiškė, jog viena iš Amerikos branduolinės politikos krypčių — svarstoma „galimybė panaudoti atominį arsenalą sunaikinti priešo biologinio, cheminio ir kitokių masinio naikinimo ginklų atsargas“.

Teroristų išpuolis Jungtinėse Valstijose 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją įspėjo pasaulį apie dar vieną grėsmę. Dabar daug kas mano, kad teroristų organizacijos mėgina pačios sukurti — o galbūt ir turi — branduolinį ginklą. Kaip tai įmanoma?

 Teroristai ir „purvinosios bombos“

Ar galima padaryti branduolinę bombą iš juodojoje rinkoje parduodamų medžiagų? Žurnale Time tvirtinama, jog taip. Leidinyje rašoma apie mokslininkų grupę, įkurtą kovai su branduoliniu terorizmu. Iki šiol ji namų sąlygomis „sukonstravo daugiau kaip tuziną“ bombų, panaudodama „įrankius, kokie parduodami paprasčiausioje elektrotechnikos parduotuvėje, ir branduolinį kurą, kokio galima gauti juodojoje rinkoje“.

Nusiginklavimas ir branduolinių šaudmenų išmontavimas atvėrė kelią vagystėms. „Tūkstančiai Rusijos atominių galvučių taps geidžiamu ambicingų teroristų tikslu, kai jos iš gerai saugomų raketų, bombonešių ir povandeninių laivų bus perkeltos į lengviau pasiekiamas saugyklas“, — rašo Time. Jeigu žmonių grupelė įsigytų išardyto branduolinio ginklo dalių ir jas surinktų, netrukus galėtų įsilieti į turinčiųjų branduolinį ginklą gretas!

O žurnale Peace pareikšta, jog visai nebūtina surinkti bombos, kad patektum į šitaip ginkluotųjų tarpą. Užtektų pakankamo kiekio skylančio urano arba plutonio. Taip pat teigiama: „Teroristai, įsigiję šiuolaikinio sprogmenų markės urano, lengvai sukeltų sprogimą paprasčiausiai numesdami pusę medžiagos kiekio ant kitos.“ Kiek jos reikėtų? Pasak žurnalo, „pakaktų trijų kilogramų“. Bemaž tiek konfiskuota iš 1994 metais Čekijoje suimtų kontrabandininkų!

Radioaktyviosios atliekos irgi gali būti panaudotos atominiam ginklui gaminti. „Specialistams ypač nerimą kelia mirtini radioaktyviųjų atliekų ir paprastų sprogalų deriniai“, — sakoma žurnale The American Spectator. Tokios rūšies ginklai, radioaktyvių dalelių sklaidos priemonės, vadinami purvinosiomis bombomis. Kiek jos pavojingos? Purvinosiose bombose naudojami „įprasti sprogalai radioaktyvioms medžiagoms išsklaidyti: tuo siekiama apnuodyti taikinius, o ne sunaikinti juos sprogimo banga ar karščiu“, — aiškinama leidinyje IHT Asahi Shimbun. Ir tęsiama: „Sprogimo padariniai žmonėms — nuo spindulinės ligos iki lėtos kankinančios mirties.“ Nors, pasak kai kurių, panaudodamas lengvai prieinamas radioaktyviąsias atliekas labai daug žalos nepadarysi, žinia, kad jų galima dideliais kiekiais įsigyti juodojoje rinkoje, gąsdina daugelį. Neseniai atliktos apklausos duomenimis, daugiau kaip 60 procentų atsakiusiųjų mano, kad teroristai panaudos branduolinį ginklą per artimiausią dešimtmetį.

Kaip matome, branduolinio karo pavojus tebėra realus. Didžiosios Britanijos 2003 metų sausio 16—22 dienos savaitraštyje Guardian Weekly rašoma: „Tikimybė, kad JAV panaudos branduolinį ginklą, dabar didesnė, nei kada nors buvo nuo niūriausių šaltojo karo dienų... JAV nurodo vis daugiau priežasčių, dėl kurių ji galėtų pradėti branduolinį karą.“ Todėl verta pamąstyti: ar įmanoma išvengti branduolinio karo? Ar ateis toks laikas, kai jis nebegrės? Šiuos klausimus aptarsime kitame straipsnyje.

[Rėmelis 6 puslapyje]

Antrasis atomo amžius?

Rašydamas žurnalui The New York Times Magazine, apžvalgininkas (dabar vyriausiasis The New York Times redaktorius) Bilas Keleris pasakė, kad tautos įžengė į antrąjį atomo amžių. Pirmasis baigėsi 1994-ųjų sausį, kai Ukraina sutiko atsisakyti iš buvusios Sovietų Sąjungos paveldėtų ginklų. Kodėl jis šneka apie antrąjį atomo amžių?

Keleris rašo: „Antrąjį atomo amžių paskelbė dundesys Radžastano dykumoje 1998 metais, kai naujoji Indijos nacionalistų valdžia atliko penkis bandomuosius sprogdinimus. Po poros savaičių tą patį padarė Pakistanas.“ Kuo šie bandymai skyrėsi nuo ankstesnių? „Buvo išmėginamas regioninio masto branduolinis ginklas.“

Ar gali pasaulis jaustis saugesnis, kai atsirado dar dvi branduolinės valstybės? Keleris tęsia: „Su kiekviena nauja branduoline valstybe didėja ir tikimybė, kad kuri iš jų pradės karą“ (2003 m. gegužės 4 d. The New York Times Magazine straipsnis „Tikėtinas“, p. 50).

Įtampą didina žinia, jog Šiaurės Korėja greičiausiai turi „pakankamai plutonio šešioms atominėms bomboms pagaminti... Su kiekviena diena labiau tikėtina, kad Šiaurės Korėjai pavyks sukurti branduolinį ginklą ir gal net sėkmingai išbandyti“ (2003 m. liepos 18 d. The New York Times).

[Iliustracija 7 puslapyje]

Valstybės tarnautojas rodo atominės bombos lagaminėlyje maketą

[Šaltinio nuoroda]

AP Photo/Dennis Cook

[Iliustracija 7 puslapyje]

Seni ankstyvojo įspėjimo palydovai genda

[Šaltinio nuoroda]

NASA photo

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 5 puslapyje]

Žemė: NASA photo