Jaunimas klausia:

Kodėl Dievas leidžia kentėti?

„Dievas aukštai, palaimingame danguje, o mes čia, žemėje, kenčiame“ (Marija). *

ŠIANDIEN jaunoji karta auga žiauriame pasaulyje. Nieko nebestebina pranešimai apie žemės drebėjimus, kitas stichines nelaimes, kurios nusineša tūkstančius gyvybių. Per žinias nuolat kalbama apie karus bei teroro išpuolius. Ligos, nusikaltimai, nelaimingi atsitikimai pasiglemžia ir mūsų artimus žmones. Marija irgi patyrė daug skausmo. Tuos straipsnio pradžioje pacituotus karčius žodžius ji ištarė po tėvo mirties.

Ištikus nelaimei natūralu jausti nusivylimą, netektį ir net pyktį. Gali imti svarstyti: ‘Kodėl taip turėjo atsitikti?’, ‘Kodėl būtent man?’ arba ‘Kodėl būtent dabar?’ Tai svarbūs klausimai, todėl verta paieškoti atsakymo. Tačiau kad gautume teisingą, turime ieškoti patikimo informacijos šaltinio. Jaunuolis, vardu Tarelas, taikliai pastebėjo — žmogus kartais „jaučiasi pernelyg blogai, kad pajėgtų blaiviai mąstyti“.  Taigi pirmiausia galbūt reikės nusiraminti, kad sugebėtumei viską apgalvoti logiškai, nuosekliai.

Skaudi tikrovė

Nors tai ir nemaloni tema, mirtis bei kančios yra gyvenimo realybė. Jobas teisingai rašė: „Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet turi daug vargo.“ (Jobo 14:1)

Biblijoje žadamas naujas pasaulis, ‘kuriame gyvens teisumas’. (2 Petro 3:13; Apreiškimo 21:3, 4) O kol kas žmonijai tenka patirti neregėtą blogį. Biblijoje rašoma: „Žinok, kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai.“ (2 Timotiejui 3:1)

Ar ilgai tęsis tie sunkūs laikai? Panašiai klausė ir Jėzaus mokiniai. Tačiau Jėzus nenurodė tikslios dienos ar valandos, kada ši bėdų kamuojama santvarka baigsis, o pasakė: „Kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas.“ (Mato 24:3, 13) Jėzaus žodžiai mus padrąsina mąstyti toliaregiškai. Kol sulauksime pabaigos, turime būti pasirengę ištverti daug nemalonumų.

Ar kaltas Dievas?

Ar turėtume kaltinti Dievą, kad leidžia kentėti? Ne. Juk jis pažadėjo kančias panaikinti. Taip pat nebūtų protinga manyti, kad Dievas sukelia vargus. Daugelis mus ištinkančių bėdų — tiesiog nelaimingi atsitikimai. Pavyzdžiui, vėjo išverstas medis sužalojo žmogų. Kai kas tai gali palaikyti Dievo pirštu. Tačiau ne Dievas nuvertė medį. Biblija paaiškina, jog tokios nelaimės užklumpa tiesiog dėl „laiko ir atsitiktinumo“. (Mokytojo 9:11, Brb)

Kartais žmonės ir patys jas užsitraukia neprotingai elgdamiesi. Tarkime, grupelė jaunuolių išgėrė, po to sėdo į mašiną važiuoti. Tai baigėsi avarija. Kas kaltas? Dievas? Ne, jie susilaukė savo elgesio pasekmių. (Galatams 6:7)

Tačiau gali pagalvoti: ‘Argi Dievas nepajėgus dabar sustabdyti kančias?’ Ir kai kuriuos Šventajame Rašte minimus Dievo tarnus kamavo tokios mintys. Pranašas Habakukas klausė Dievo: „Kodėl ramiai stebi piktadarius ir tyli, kai nedorėlis praryja teisesnį už save?“ Tačiau Habakukas nedarė skubotų išvadų. Jis sakė: „Stovėsiu..., lauksiu, ką jis man sakys.“ Vėliau Dievas pranašą patikino, kad „nustatytu laiku“ padarys galą kančioms. (Habakuko 1:13; 2:1-3) Taigi ir mes turime būti kantrūs bei laukti, kol Dievas savo nustatytu laiku panaikins blogį.

Neskubėk ir tu daryti išvados, esą Dievas nori, kad kentėtume, arba mus bando. Tiesa, per vargus ugdomės geras savybes, o Biblijoje sakoma, jog išmėginimai, kuriuos Dievas leidžia patirti, taurina tikėjimą. (Hebrajams 5:8; 1 Petro 1:7) Patyrę sunkumų žmonės tampa kantresni, atjautesni. Tačiau ne Dievas sukelia kančias. Tai nesiderintų su Dievo meile bei išmintimi. Biblijoje aiškiai rašoma: „Ir nė vienas gundomas tenesako: ‘Aš esu Dievo gundomas.’ Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo.“ Priešingai, iš Dievo gauname „kiekvieną gerą davinį ir tobulą dovaną“. (Jokūbo 1:13, 17)

Kodėl Dievas leidžia blogį?

Iš kur tuomet blogis? Prisimink, jog Dievas turi priešų ir pagrindinis jų „vadinamas Velniu ir Šėtonu, kuris suvedžioja visą pasaulį“. (Apreiškimo 12:9, Brb) Dievas mūsų pirmuosius tėvus Adomą ir Ievą apgyvendino pasaulyje be kančių. Tačiau Šėtonas įtikino Ievą, kad jai bus geriau be Dievo vadovavimo. (Pradžios 3:1-5) Deja, Ieva patikėjo Šėtono melu ir nepakluso Dievui. Adomas taip pat prisidėjo prie maišto. Kokios pasekmės? „Mirtis  prasiskverbė į visus žmones“, — sakoma Dievo Žodyje. (Romiečiams 5:12)

Dievas galėjo iškart sunaikinti Šėtoną bei jo bendrininkus ir taip užgniaužti maištą, tačiau nusprendė duoti šiek tiek laiko. O kam? Kad įrodytų, jog Šėtonas yra melagis, o nepriklausomybė nuo Dievo veda į pražūtį. Argi ne taip ir atsitiko? „Visas pasaulis yra piktojo pavergtas.“ (1 Jono 5:19) Be to, „žmogus užvaldo kitą žmogų jo nenaudai“. (Mokytojo 8:9) Žmonės prikūrė painiausių religijų, o moralė smuko kaip niekad. Išbandytos pačios įvairiausios visuomenės valdymo formos. Pasirašinėjamos sutartys, leidžiami įstatymai, tačiau paprastų žmonių poreikiai vis tiek nepatenkinami. Karai dar labiau apsunkina ir taip jau varganą gyvenimą.

Akivaizdu: Dievas turi įsikišti ir pašalinti blogį! Tačiau reikia sulaukti jo paskirto meto. O kol kas mums garbė remti Dievo vadovavimą, laikantis jo įstatymų bei principų, kuriuos randame Biblijoje. Kai ištinka bėda, guodžia viltis gyventi pasaulyje be kančių.

Tu ne vienas

Vis dėlto nelaimės prislėgti galime imti galvoti: ‘Kodėl tai atsitiko man?’ Apaštalas Paulius primena, jog mes ne vieni kenčiame negandas. Jis sako, kad „visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina“. (Romiečiams 8:22) Ta mintis gali padrąsinti. Pavyzdžiui, Nikolę labai sukrėtė teroristų išpuolis Niujorke 2001 metų rugsėjo vienuoliktąją. Ji sako: „Buvau siaubingai išsigandusi.“ Tačiau ji aprimo perskaičiusi, kaip bendratikiai pergyveno tą baisų įvykį. * „Supratau esanti ne viena. Greitai skausmas bei sielvartas atlėgo.“

Kartais vertėtų išsipasakoti, pavyzdžiui, tėvams, brandžiam draugui ar krikščionių susirinkimo vyresniajam. Išliejęs jausmus patikimam asmeniui, tikriausiai būsi padrąsintas „geru žodžiu“. (Patarlių 12:25) Vienas jaunuolis iš Brazilijos prisimena: „Prieš devynerius metus praradau tėvą; žinau, jog Jehova jį prikels. Tačiau įveikti netektį padėjo keli dalykai. Pirmiausia popieriaus lape aprašiau, ką jaučiu. Taip pat išsipasakojau krikščionims draugams.“ Ar turi ‘visuomet mylinčių draugų’, su kuriais gali atvirai pasikalbėti? (Patarlių 17:17, Brb) Tada priimk jų meilingą pagalbą! Nesidrovėk verkti ir atvirai rodyti sielvartą. Net Jėzus pravirko išgirdęs apie draugo mirtį! (Jono 11:35)

Biblija užtikrina, kad vieną dieną ‘būsime išvaduoti iš pragaišties vergovės’ ir džiaugsimės ‘Dievo vaikų garbės laisve’. (Romiečiams 8:21) O kol kas vargsta daug teisių žmonių. Kokia paguoda žinoti, kodėl dabar tiek daug kančių ir kad tai ilgai nebesitęs!

[Išnašos]

[Iliustracija 14 puslapyje]

Kartais gerai išlieti sielvartą