Kaip mokėme Kristi pamilti Dievą

MŪSŲ dukra Kristi gimė 1977-aisiais. Netrukus iš savo gydytojo sužinojome pribloškiančią žinią — mergaitė kurčia ir serga lengvos formos cerebriniu paralyžium. Neturėjome nė mažiausio supratimo, kaip tai paveiks mūsų gyvenimą.

Po kelių mėnesių abudu su vyru Geriu Melburne (Australija) pradėjome lankyti specialius kursus — mokėmės, kaip lavinti dukrelę. Nuvykome ir į tame pačiame mieste įsikūrusią Nacionalinę akustikos laboratoriją. Ten dešimties mėnesių Kristi pritaikė miniatiūrinį klausos aparatą. Mažylė šio įtaiso tiesiog negalėjo pakęsti. Kadangi prie jo buvo prijungti laidai, Kristi jį išsitraukdavo, vos tik spėdavome įkišti į ausytes. Be to, ji turėjo juosėti diržus, kurie prilaikė gana sunkias baterijas.

Dėl cerebrinio paralyžiaus Kristi buvo sunku išmokti vaikščioti, todėl reikėjo, kad su ja kas savaitę užsiiminėtų fizioterapeutas. Mergytė pirmuosius žingsnius pati žengė sulaukusi trejų metukų, tačiau dažnai griuvinėdavo. Fizioterapijos kursas tęsėsi, iki jai sukako penkeri. Tuo laiku persikėlėme į kaimyninį Benalos miestelį, kur Geris turėjo verslą.

Kristi lavinimas

Kurčiųjų mokytojas atkreipė mūsų dėmesį į ypatingas Kristi lavinimo reikmes. Teko keltis vėl — šįsyk į Bendigo miestą, kur yra kurčiųjų mokykla. Laukiausi antro vaiko, todėl persikraustymą atidėjome. Išvykome, kai Kristi sukako ketveri metai, o mūsų sūnui Skotui — penki mėnesiai. Bendigo ligoninėje su Kristi pradėjo dirbti logopedas; užsiėmimai tęsėsi ištisą dešimtmetį. Mudu su Geriu ėmėmės mokytis gestų kalbos.

Labiausiai rūpėjo, kaip dukrą ugdyti dvasiškai. Mat abu su vyru esame Jehovos liudytojai ir buvome pasiryžę mergaitę ‘drausminti ir mokyti Viešpaties vardu’. (Efeziečiams 6:4) Bet kaip tai padaryti? Kristi mokyklos direktorius sakė: „Mokyti Kristi apie Dievą bus sunkiausia. Dievo matyti negalima, tad kaip apie jį paaiškinsite?“ Tai buvo naujas išbandymas! Netrukus supratome, kad Kristi lavinimui reikės daug laiko ir kantrybės.

Iš pradžių naudojomės paveikslėliais bei schemomis ir viską aiškinome kuo paprasčiau. Vesdavomės Kristi į krikščionių sueigas bei skelbimo tarnybą, nors ji menkai tesuprasdavo, kas vyksta. Kai išmoko gestų kalbą, jai atsivėrė naujas pasaulis! Tačiau net ir dabar buvo sunku paaiškinti daugybę Biblijos žodžių, posakių bei sąvokų. Vienas iš Kristi mėgstamiausių leidinių buvo Mano biblinių pasakojimų knyga, * parašyta specialiai  vaikams. Spalvingos iliustracijos kartu su mūsų nubraižytomis schemomis pasirodė neįkainojamos. Ilgainiui mergaitės širdyje meilė Dievui ėmė stiprėti.

Kristi mokyklos direktorius mielai supažindino mus su keliais liudytojais, irgi auginančiais kurčius vaikus. Kuomet jie pasidalino patirtimi, kaip kurtieji gali skelbti girdintiesiems, įvyko tikras lūžis. Vienas tokių metodų — paduoti žmogui kortelę su joje išspausdinta Šventojo Rašto žinia. Todėl kai Kristi jau buvo pasirengusi dalytis Biblijos tiesomis su kitais, nesunkiai galėjo tai daryti! Keturiolikmetė ji tapo nekrikštyta gerosios naujienos skelbėja, o būdama septyniolikos, 1994-aisiais, pasikrikštijo.

Tačiau dukrai reikėjo ugdančio bendravimo, o susidraugauti su girdinčiais liudytojais buvo nelengva. Todėl mudu su Geriu pradėjome mokyti gestų kalbos savo susirinkimo bendratikius, norinčius padėti kurtiesiems. Kai kurie iš tų žmonių vėliau netgi įsidarbino vertėjais į gestų kalbą. Bet svarbiau tai, kad daugeliui, kas tą kalbą išmoko, labai patiko bendrauti su Kristi. Dabar ji turėjo didesnę naudą iš krikščioniškų sueigų bei asamblėjų ir iki šiol aktyviai jose dalyvauja. Kristi labai dėkinga už brolių jai rodomą meilingą dėmesį.

Kartą Kristi mums pareiškė trokštanti tapti reguliariąja pioniere, arba visalaike evangelizuotoja. Geris jai padėjo įsigyti vairuotojo teises ir, išsprendus kitus reikalus, 1995-aisiais Kristi buvo paskirta tarnauti reguliariąja pioniere. 2000-aisiais jai atsirado galimybė dalį dienos dirbti pradinėje mokykloje. Čia ji padeda mokyti kurčius vaikus.

Dabar visa mūsų šeima — Kristi, Geris, sūnus Skotas ir aš — džiugiai tarnaujame reguliariaisiais pionieriais. Esame laimingi, kad galime skirti nemažai laiko mokyti žmones apie mūsų Dievą, Jehovą!

‘Ko trokšta mūsų širdys’

Kristi kurtumas — nesibaigiantis išbandymas mums visiems. Kartais krikščioniškoje tarnyboje nėra kas jai išverstų arba su kuo galėtų pasidalinti mintimis bei jausmais. Kristi sako: „Jaučiuosi, tarsi gyvenčiau šalyje, kur visi — kitakalbiai.“ Vis dėlto mes išmokome išlaikyti teigiamą požiūrį.

Guodžiamės Psalmyno 37:4 žodžiais: „Džiaukis iš širdies Viešpačiu, ir jis suteiks tau, ko trokšta tavo širdis.“ Kristi puoselėja viltį girdėti muziką bei gamtos garsus ir balsu kalbėtis su savo artimaisiais. Laukiu tos dienos, kai ji galės išgirsti ir mane. Esame įsitikinę, jog šis mūsų širdžių troškimas netrukus išsipildys, kaip ir žada Šventasis Raštas. (Izaijo 35:5) (Atsiųsta.)

[Išnaša]

[Iliustracija 14 puslapyje]

14 mėnesių Kristi su „Mano biblinių pasakojimų knyga“

[Iliustracija 15 puslapyje]

Kristi skelbia gerąją naujieną, naudodamasi spausdinta kortele

[Iliustracija 15 puslapyje]

Skotas, Kristi, Geris ir Heter Forbsai dabar