Kas prieš ką nusistatę

„Išvaryk priešišką nuostatą pro duris ir ji įsiropš per langą“ (Prūsijos karalius Frydrichas Didysis).

RADŽIŠAS gyvena viename Indijos kaimų, Palijade. Kaip ir kitiems iš neliečiamųjų kastos, jam tenka penkiolika minučių eiti pasisemti vandens. „Mums neleidžia kaime piltis iš krano, nes tuo vandentiekiu naudojasi aukštesnių kastų žmonės“, — aiškina vyriškis. Mokykloje Radžišas su draugais negalėjo nė prisiliesti prie sviedinio, kurį gainiodavo kiti vaikai. „Mes žaisdavome tik su akmenėliais“, — prisimena jis.

„Jaučiu, kad manęs nekenčia, tik nežinau kodėl, — sako Kristina, Europoje gyvenanti paauglė azijietė. — Tai labai gniuždo. Užsisklendžiu savyje, bet nuo to ne lengviau.“

„Būdamas šešiolikos pirmąkart patyriau, kad kiti be aiškios priežasties nusistatę prieš mane, — sako Stenlis iš Vakarų Afrikos. — Nepažįstami žmonės liepė nešdintis iš miestelio. Net sudegino keleto mano gentainių namus. O tėvui bankas įšaldė sąskaitą. Pradėjau neapkęsti mus engiančios genties.“

Radžišas, Kristina ir Stenlis žino, kaip sunku, kai kiti prieš tave nusiteikę. Ir žino ne jie vieni. „Nuo rasizmo, diskriminacijos, ksenofobijos, socialinės izoliacijos iki šiol kenčia šimtai milijonų žmonių, — sako Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) generalinis direktorius Koičiras Macuura. — Nežmoniškus santykius lemia neišmanymas ir išankstinis nusistatymas. Per tai daug kur kyla pilietiniai konfliktai, žmonėms — neapsakomas skausmas.“

Jei nepatyrėte, galbūt nelabai įsivaizduojate, kaip tai traumuoja. „Vieni aplinkinių priešiškumą kenčia tylomis, kiti ima kerštauti“, — rašoma knygoje Face to Face Against Prejudice. Ką engiamajam tenka išgyventi?

Tarkim, priklausote prie kokios nors tautinės mažumos. Tada jūsų vengia, šnairuoja, pasišaipo iš jūsų kultūros. Sunku įsidarbinti; nebent einate, kur niekas kitas nenori,  sutinkate būti juodadarbiu. Nelengva rasti normalią gyvenamąją vietą. Jūsų vaikai galbūt jaučiasi bendramokslių atstumti.

Dar blogiau: priešiškumas išvirsta į smurtą, žudynes. Istorijos puslapiuose netrūksta šiurpių pavyzdžių, kai nepakanta nuvedė prie masinių skerdynių, genocido ar vadinamojo etninio valymo.

Nuo senų laikų

Kadaise visuomenė buvo ypač nusiteikusi prieš krikščionis. Netrukus po Jėzaus mirties imta juos negailestingai persekioti. (Apaštalų darbų 8:3; 9:1, 2; 26:10, 11) Su krikščionybės išpažinėjais žiauriai elgtasi dar ir po dviejų šimtmečių. „Jei užeina maras, žmonės tuoj šaukia: ‘Krikščionis — liūtams!’“ — trečiajame amžiuje rašė Tertulianas.

XI amžiuje, prasidėjus kryžiaus žygiams, taikiniu Europoje tapo jau kita mažuma — žydai. Vėliau, kai nuo buboninio maro vos per kelerius metus išmirė ketvirtis žemyno gyventojų, vėlgi kaltę lengviausia buvo suversti žydams, mat, šiaip ar taip, daugelis ant jų griežė dantį. „Maras pateisino neapykantą, ir žmonės, įsibaiminę maro, dabar jau išties turėjo ko neapkęsti“, — knygoje Invisible Enemies dėsto Džanet Farel.

Galiausiai pietų Prancūzijoje vienas žydas kankinamas „prisipažino“, kad epidemiją sukėlė jo tautiečiai. Esą, užnuodijo šulinius. Šis prasimanymas buvo ištrimituotas kaip tikras faktas. Ispanijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje greit išžudė ištisas žydų bendruomenes. O į tikrąsias kaltininkes — žiurkes — niekas dėmesio nekreipė. Retas pastebėjo, kad žydai nuo maro miršta kaip ir kiti!

Jei kuriai žmonių grupei „etiketė“ jau priklijuota, pasilieka ilgam. Štai XX amžiaus  viduryje antisemitizmo korta vėl sulošė Adolfas Hitleris: apkaltino žydus dėl Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare. Osvencimo nacistinės koncentracijos stovyklos viršininkas Rudolfas Hėsas po Antrojo pasaulinio karo pripažino: „Mūsų karinė bei ideologinė parengtis neleido abejoti, kad Vokietiją saugoti nuo žydų privalu.“ Stengdamasis dėl savo šalies „saugumo“ Hėsas apie 2000000 žmonių, daugiausia žydų, pasiuntė mirčiai į nasrus.

Tokių žiaurenybių būta ir paskesniais dešimtmečiais. Antai 1994-aisiais Rytų Afrikoje pratrūko tutsių ir hutų konfliktas. Aukų nusinešė bent pusę milijono. „Nieko švento nebebuvo: kraujas liejosi ir bažnyčių navose, kur daugelis ieškojo priebėgos... Ėjo žmogus prieš žmogų, kovėsi labai asmeniškai, žiauriai, ištroškę žudyti; išsigelbėjusieji liko pastėrę, bežadžiai“, — rašė žurnalas Time. Siaubingą smurtą patyrė net vaikai. Anot vieno piliečio, „Ruanda — nedidelė šalis, bet neapykantos pertekusi“.

Jugoslavijos pasidalijimas kainavo daugiau kaip 200000 gyvybių. Vienas prieš kitą ranką pakėlė net kaimynai, kurie iki tol puikiausiai sutarė. Išprievartauta tūkstančiai moterų. Žiauri etninio valymo politika milijonus gyventojų išbloškė iš namų.

Nors sąmonėje glūdintis priešiškumas į žudynes pastūmėja nedažnai, jis atskiria žmones kaip siena, jų širdys prisipildo pagiežos. Nė globalizacija čia nepadeda. Rasizmas bei rasinė diskriminacija „daug kur pasaulyje įsigali“, — pažymima viename iš naujesnių UNESCO pranešimų.

Ar nedraugišką nuostatą galima išrauti? Apie tai dar pakalbėsime. Bet visų pirma — kaip ji įsišaknija prote ir širdyje.

[Rėmelis 5 puslapyje]

Kaip pasireiškia priešiškas nusistatymas

Knygoje The Nature of Prejudice Gordonas Olportas išskiria penkias priešiško nusistatymo apraiškas. Taip nusiteikęs žmogus daro bent viena iš šio penketo.

1. Apkalba. Nepagarbiai šneka apie savo nemėgstamą grupę.

2. Vengia. Šalinasi kiekvieno, kas prie tos grupės priklauso.

3. Diskriminuoja. Atsisako savo „priešus“ įdarbinti, apgyvendinti, nesuteikia socialinių lengvatų.

4. Smurtauja. Nekenčiamiems žmonėms įbauginti griebiasi jėgos.

5. Naikina. Dalyvauja linčo teismuose, žudynėse, genocide.

[Iliustracija 4 puslapyje]

Benako pabėgėlių stovykla, Tanzanija, 1994 m. gegužės 11 d.

Moteris parimusi prie vandens indų. Į Tanzaniją plūstelėjo per 300000 pabėgėlių, daugiausia Ruandos hutai

[Šaltinio nuoroda]

Photo by Paula Bronstein/Liaison