Vagiliavimas iš parduotuvių. Kas už tai moka?

JAPONIJOJE vienos parduotuvės savininkas užklupo bevagiantį berniuką ir iškvietė policiją. Šiai atvykus, vaikas ištrūko ir pasileido bėgti. Pareigūnai nusivijo. Bebėgantį per geležinkelį berniuką partrenkė ir mirtinai sužalojo traukinys.

Įvykis buvo plačiai nušviestas žiniasklaidos, todėl atsirado žmonių, kurie pasmerkė krautuvininką, kad kvietė policiją. Šis buvo priverstas parduotuvę uždaryti, kol bruzdesys nurims. Kai vėl atvėrė krautuvės duris, vagiliautojų nebegalėjo atsiginti. Tačiau grauždamasis dėl nesenų įvykių, vyras nedrįso ko nors prieš juos imtis. Pavogti iš jo parduotuvės tapo vieni niekai. Galiausiai ją teko visai uždaryti.

Žinoma, tai neeilinis atsitikimas, tačiau jis atskleidžia vieną svarbią tiesą: vagiliavimas iš parduotuvių daugeliui žmonių atsieina itin brangiai. Pažiūrėkime, kokią didelę kainą tenka mokėti.

Kiek praranda krautuvininkai

Dėl vagysčių viso pasaulio prekiautojai kasmet patiria milijardinių nuostolių. Kai kuriais paskaičiavimais, vien Jungtinėse Valstijose netenkama per 40 milijardų JAV dolerių [apie 100 milijardų litų]. Koks gi verslas atlaikytų tokį smūgį? Daugybė krautuvininkų nepajėgia įveikti šios problemos. Kada po parduotuvę sukiojasi vagys, perniek gali nueiti viso gyvenimo triūsas.

„Nerimauju ne tik dėl konkurencijos, bet ir dėl ilgapirščių. Nežinau, kiek ilgai mūsų verslas išsilaikys“, — sako Lukas, vienos parduotuvės Niujorke savininkas. Apsaugos sistema jam neįkandama. Apie vagišius jis sako: „Jie gali būti bet kas, netgi nuolatiniai mano klientai.“

Kai kurių vagiančiųjų manymu, Lukas nuogąstauja be reikalo. „Krautuvės duoda didelį pelną, — sako jie, — tad jei ką ir paimame, niekas labai nenukenčia.“ Bet ar išties mažmeninė prekyba tokia pelninga?

Yra parduotuvių, kurios užsideda 30, 40 ar 50 procentų antkainius, tačiau tai nėra grynasis pelnas. Krautuvininkas iš šių pajamų padengia einamąsias išlaidas — moka nuomą, mokesčius, atlyginimus, socialines priemokas darbuotojams, už patalpų bei įrangos remontą ir draudimą, už elektrą, vandenį, šildymą, telefoną bei apsaugą. Atskaičiavus visas išmokas grynojo pelno telieka 2 ar 3 procentai. Tad jei kas iš parduotuvės pavagia kokį daiktą, atima dalį iš verslininko pragyvenimo šaltinio.

O smulkios vagystės?

Parduotuvėje mažas berniukas atsiskiria nuo mamos ir nutipena prie saldumynų. Praplėšia vieną pakelį ir įsikiša saldainiuką į kišenę. Ar tokia smulki vagystė bus nuostolinga?

JAV smulkiojo verslo administracijos išleistoje brošiūroje Curtailing Crime—Inside and Out (Ką daryti, jei darbuotojai ir klientai vagia) rašoma: „Atsitiktiniam vagiliui, vienur nugvelbiančiam tušinuką, kitur — kišeninį skaičiuotuvą, tokia vagystė menkas nusikaltimas. Tačiau smulkiajam verslininkui, kovojančiam už išlikimą, tai prilygsta nužudymui.“ Kadangi pelnas toks nedidelis,  kad atgautų sumą, lygią maždaug 2500 litų, kasmet prarandamą dėl vagių, savininkui reikia kasdien papildomai parduoti 900 saldainių arba 380 pakelių sriubos. O kai saldainių šitaip pasiima ne vienas mažylis, žala verslui didžiulė. Čia ir glūdi visa bėda.

Iš prekybos centrų bei parduotuvių vagia dešimtys milijonų žmonių — jauni ir seni, turtingi ir vargšai, visokių rasių bei kilmės. Kokios to pasekmės? JAV nacionalinė nusikaltimų prevencijos taryba praneša, jog dėl vagysčių savo veiklą priversti nutraukti beveik trečdalis šalies verslininkų. Kitur padėtis, be abejonės, ne ką geresnė.

Kiek kainuoja pirkėjams

Dėl vagysčių kyla kainos. Todėl kai kuriose vietovėse pirkėjai per metus už prekes bei paslaugas, skaičiuojant mūsų valiuta, sumoka vidutiniškai 700 litų daugiau. Vadinasi, jei per dieną uždirbate 35 litus, vieną mėnesį per metus triūsiate vien tam, kad padengtumėte tai, ką pasisavina kiti. Ar galite leisti sau tokias išlaidas? Pensininkui, vienišai motinai, vargiai beišlaikančiai šeimą, taip netekti mėnesio pajamų — tikra pražūtis. Tačiau tai dar ne viskas.

Jei uždaroma krautuvėlė, kartais nukenčia visa apylinkė. Nesenais duomenimis, viename tankiai apgyventame amerikiečių rajone dėl vagysčių buvo priversta užsidaryti vaistinė. Tad senyvi ir neįgalūs gyventojai iki kitos dabar turi keliauti pustrečio kilometro. „Pamėginkite tai padaryti invalido vežimėlyje“, — pasakė vienas pareigūnas.

Kiek moka tėvai

Brusas — padorus šeimos galva moko savo vaikus sąžiningumo. Kartą jo dukrą sugavo bevagiančią. „Tai mane pribloškė, — sako tėvas. — Įsivaizduokite, telefono ragelyje išgirstate, kad jūsų vaikas apsivogė. Mudu su žmona nuolat ją mokėme būti doru žmogumi — ir še tau! Nė į galvą neatėjo, kad ims šitaip maištauti.“

Brusas sunerimo dėl dukters bei jos ateities. Be to, atsisakė savanorio religijos mokytojo pareigų. „Kaip galėjau nuo pakylos žiūrėti krikščionių bendruomenės nariams į akis? Ar galėčiau ramia sąžine  aiškinti, kaip auklėti vaikus? Vargu.“ Akivaizdu, jog nusikalsdama dukra mažai tegalvojo apie tėvą.

Ko susilaukia vagiliai

Anksčiau krautuvininkas, sugavęs vagiliautoją, griežtai įspėdavo ir paleisdavo. Dabar net pirmą sykį sučiuptą įduoda policijai. Taip vagis suvokia, kad už nusikaltimą teks atsakyti. Mergina, vardu Natali, patyrė tai pati.

„Kuo dažniau vogiau, tuo labiau pasitikėjau savimi, — sako mergina. — Svarsčiau, jog įkliuvus advokatas bei teismo išlaidos vis tiek kainuos mažiau, nei visi tie prašmatnūs drabužiai.“ Ji klydo.

Kartą mėginančią išsinešti suknelę Natali sugavo. Policininkai uždėjo antrankius ir išsivedė. Nuovadoje paėmė pirštų atspaudus ir uždarė į kamerą su kitomis nusikaltėlėmis. Čia ji pralaukė ne vieną valandą, kol tėvai parūpino užstatą.

Todėl kiekvienam galvojančiam apie vagystę Natali pataria: „Paklausykite mano patarimo ir tiesiog nusipirkite tą nelemtą suknelę ar džinsus.“ Jei vis dėlto nuspręsite vogti, „ilgai gailėsitės“, — priduria ji.

Pirmiausia dėl žymos apie teistumą. Deja, nuteisti vagišiai po laiko suvokia, kad jų nusikaltimas nepraeina be pėdsako. Ta dėmė išlieka visam gyvenimui. Apie teistumą paprastai reikia informuoti stojant į universitetą. Galbūt kils nemenkų sunkumų norint dirbti prestižinį darbą, pavyzdžiui, gydytojo arba architekto. Įmonių savininkai greičiausiai gerokai pagalvos, ar priimti šitokį asmenį į darbą. Tokių sunkumų gali iškilti, nors žmogus atliko teismo skirtą bausmę ir daugiau nebevagia.

Net jei ir neįkliūna, vagys galiausiai atsiima savo. Minėtas Hektoras pats tuo įsitikino. „Man pasisekė, — sako vaikinas. — Nė karto neįkliuvau.“ Vis dėlto atsakyti teko. Štai jo mintys: „Jaunuoliai turėtų suprasti, kad anksčiau ar vėliau pjaus, ką pasėję. Net jei niekad nepateksi policijai į rankas, atpildo vis tiek sulauksi.“

Kaip matome, vagiliavimas iš parduotuvių skaudžiai paliečia daugelį ir už tai, kas pavagiama, mokame visi. Todėl vagiliams tikrai derėtų liautis taip gyvenus. Tačiau iš kur pasisemti stiprybės mesti šį nedorą įprotį? Ar kada pamiršime apie vagystes?

[Iliustracija 7 puslapyje]

Vagiliavimas žlugdo verslininkus

[Iliustracija 7 puslapyje]

Už vagystes mokame visi

[Iliustracijos 8 puslapyje]

Vogdamas iš parduotuvių, griaunate savo ateitį

[Šaltinio nuoroda]

Pirštų atspaudai: © Morocco Flowers/Index Stock Imagery