Kada moralė ypač smuko

KADA, jūsų nuomone, moralė ėmė sparčiai ristis žemyn? Kai augote jūs, o gal vyresni giminaičiai ar draugai? Manoma, jog dorovė neregėtai smuko sulig Pirmuoju pasauliniu karu, įsižiebusiu 1914 metais. Knygoje The Generation of 1914 istorijos profesorius Robertas Volis teigė: „Tie, kurie pergyveno karą, visada sakys, kad 1914-ųjų rugpjūtį vienas pasaulis baigėsi ir kitas prasidėjo.“

 Istorikas Normenas Kantoras aiškina: „Daugelio elgesys, ir taip žemas, dar suprastėjo. Jeigu politikai bei generolai į milijonus pavaldinių žiūrėjo kaip į vedamus pjauti gyvulius, tai kokios gi bažnytinės nuostatos ar etika galėjo suturėti žmones nuo žvėriškumo, nukreipto vienas prieš kitą? [...] Skerdynės Pirmajame pasauliniame kare [1914—1918] gyvybę visiškai nuvertino.“

Išsamiame veikale The Outline of History anglų istorikas H. Dž. Velsas atkreipė dėmesį, jog „tikra demoralizacija prasidėjo“ paplitus evoliucijos teorijai. Kodėl? Kai kurie ėmė manyti, jog žmogus tėra gyvūnas, tik aukštesnės pakopos. Velsas, pats buvęs evoliucijos šalininkas, 1920-aisiais rašė: „Jie nusprendė, kad žmogus yra visuomeninis gyvūnas, panašiai kaip raudonasis vilkas. [...] Tad atrodė teisinga, jog žmonių gaujoje stiprūs individai baugina ir verčia paklusti kitus.“

Išties istorikas Kantoras neklydo: Pirmasis pasaulinis karas iškreipė dorovės jausmą. Jis paaiškino: „Vyresnioji karta neteko autoriteto — jų politika, rengimosi maniera, seksualiniai įpročiai, žodžiu, viskas buvo blogai.“ Prie nuosmukio nemažai prisidėjo ir bažnyčios: jos iškraipė krikščionių mokymus pritardamos evoliucijos teorijai bei remdamos kariaujančias puses. Britų armijos brigados generolas Frankas Krozjeris rašė: „Krikščionijos bažnyčios — didžiausios kruvinos neapykantos kurstytojos ir mes jomis pasinaudojome savo nuožiūra.“

Senųjų vertybių atsisakoma

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui žmonės visiškai atmetė senąsias vertybes bei dorovės normas. Įsigalėjo požiūris, jog leidžiama viskas. Istorikas Frederikas Luisas Alenas pakomentavo: „Tikrai nesuklysime pirmuosius dešimt pokario metų pavadinę „blogų manierų dešimtmečiu“. [...] Drauge su senuoju pasauliu dingo ir vertybės, praturtinusios bei įprasminusios gyvenimą, o naujų rasti nebuvo taip paprasta.“

 Ketvirtajame dešimtmetyje pasaulį ištiko sunki ekonominė krizė ir daugelis atsidūrė skurde. Netrukus užgriuvo dar sunkesnė nelaimė — Antrasis pasaulinis karas. Kai kurios šalys pradėjo gamintis neregėtai grėsmingus ginklus. Nors tai padėjo išbristi iš ekonominės krizės, atnešė begalę kančių ir baisybių. Karui pasibaigus, šimtai miestų buvo virtę griuvėsiais. Japonijoje bemaž nuo žemės paviršiaus buvo nušluoti du didmiesčiai, ant jų numetus po vienintelę atominę bombą! Milijonai žmonių pražuvo siaubingose koncentracijos stovyklose. Karas pareikalavo maždaug 50 milijonų gyvybių — vyrų, moterų, vaikų.

Tačiau žmonės, užuot per tokį žiaurų karą branginę laiko patikrintas vertybes, jas pakeitė naujomis. Knygoje Love, Sex and War—Changing Values, 1939-45 rašoma: „Atrodo, nebeliko jokių dorovinių varžtų: kas buvo leistina kovos lauke, įsibrovė ir į namų aplinką. [...] Karo meto skuba, jaudulys taip nupigino moralines vertybes, kad šeimyninis gyvenimas daugeliui ėmė atrodyti trapus ir bevertis it gyvybė mūšio lauke.“

Kai aplinkui nuolatos sukiojosi mirtis, žmonės trokšte troško artumo, kad ir trumpam. Viena ištekėjusi britė, teisindama palaidą gyvenimą tuo dramatišku laiku, tvirtino: „Iš tiesų nebuvome amoralūs — tiesiog siautė karas.“ „Aišku, daugumos vertinimu, elgėmės palaidai. Tačiau juk buvome jauni ir galėjome bet kada žūti“, — prisipažino vienas amerikiečių kareivis.

Daugelį tą karą pergyvenusių žmonių vis dar persekioja košmarai. Net tuos, kurie tada buvo dar vaikai, iki šiol tebevargina baisūs prisiminimai. Daug kas prarado tikėjimą Dievu, o kartu — ir moralinį kompasą, padedantį atsirinkti, kas gera ir kas bloga. Netekusiems tokio autoriteto žmonėms viskas ėmė atrodyti sąlygiška, nepastovu.

Naujoviška elgsena

Po Antrojo pasaulinio karo pasirodė mokslinių darbų apie žmonių seksualinį elgesį. Penktajame dešimtmetyje JAV išėjo maždaug 800 puslapių Kinsio pranešimas. Po to daugelis apie seksą prašneko atvirai — anksčiau šią temą retai kas išdrįsdavo liesti. Ir nors vėliau pripažinta, kad Kinsio statistiniai duomenys apie homoseksualistus bei kitokius lytinius iškrypimus perdėti, tyrimas parodė, kaip smarkiai pokaryje ėmė nykti dorovė.

Tiesa, dar kurį laiką stengtasi išlaikyti padorumo kaukę. Pavyzdžiui, cenzūra draudė transliuoti amoralaus turinio radijo bei televizijos laidas, filmus. Tačiau neilgai. Buvęs JAV švietimo ministras Viljamas Benetas paaiškino: „Septintajame dešimtmetyje Amerikos visuomenė pradėjo staigiai ristis  žemyn, kitaip tariant, degraduoti.“ Ir ne tik Amerikos. Tačiau kodėl tas nuosmukis paspartėjo būtent septintajame dešimtmetyje?

Tada kone vienu metu užgimė moterų išsivadavimo judėjimas bei prasidėjo seksualinė revoliucija, atnešusi vadinamą naująją moralę. Be to, buvo sukurtos veiksmingos kontraceptinės tabletės. Kai mėgautis seksu tapo įmanoma be baimės pastoti, laisva meilė, arba neįpareigojantys santykiai, tiesiog suklestėjo.

Spauda, kinematografija bei televizija irgi atleido vadžias. Vėliau buvęs JAV nacionalinės saugumo tarybos vadovas Zbignevas Bžezinskis apie televizijos skiepijamas vertybes pareiškė: „Ji akivaizdžiai šlovina egoizmą, propaguoja palaidumą, o šiurkščią prievartą ir brutalumą pateikia kaip normalius visuomenės reiškinius.“

Aštuntajame dešimtmetyje paplito vaizdo magnetofonai. Dabar žmonės niekieno netrukdomi, tiesiog savo namuose galėjo žiūrėti amoralius erotinius filmus, dėl kurių tikrai neitų į kino teatrą. O internetas šlykščiausią pornografiją padarė prieinamą kiekvienam, turinčiam kompiuterį.

Vien pagalvojus, kas iš to išėjo, darosi baisu. „Prieš dešimtmetį, — tvirtina vieno JAV kalėjimo prižiūrėtojas, — su čionai patekusiais jaunuoliais dar galėjau pasikalbėti apie gėrį ir blogį. Tačiau dabartinis jaunimas apie tai neturi jokio supratimo.“

Kuo vadovautis?

Pasaulio bažnyčios nepajėgios sudėlioti moralinių gairių. Užuot skleidusios teisingus principus, kaip tai darė Jėzus ir jo mokiniai pirmajame amžiuje, bažnyčios tapo dabartinio pasaulio ir jo sėjamo blogio dalimi. Vienas rašytojas paklausė: „Ar vyko kada nors karas, kuriame kovojančios šalys nebūtų tvirtinusios, jog Dievas jų pusėje?“ O apie būtinybę laikytis Dievo nustatytos moralės vienas Niujorko dvasininkas prieš keliasdešimt metų pasakė: „Bažnyčia — vienintelė institucija, kuri iš savo narių reikalauja mažiau, negu reikalaujama iš autobuso keleivių.“

Akivaizdu, moralės krizė pasaulyje rodo, kad būtina skubiai ko nors imtis. Bet ko? Kokių permainų reikia? Kas ir kaip jas įgyvendins?

[Anotacija 5 puslapyje]

„Skerdynės Pirmajame pasauliniame kare [1914—1918] gyvybę visiškai nuvertino“

[Rėmelis 6 puslapyje]

DORYBĖS AR VERTYBĖS

Anksčiau dėl to, kas yra dorybė, niekam nekildavo abejonių. Arba žmogus sąžiningas, ištikimas, doras ir garbingas, arba ne. Dabar dažniau kalbama apie vertybes, nei apie dorybes. Tik štai vienas „bet“. Istorikė Gertruda Himelfarb knygoje The De-Moralization of Society pareiškė: „Dorybė ir vertybė — ne tas pats. [...] Juk nepasakysi, kad kiekvienas turi teisę pasirinkti dorybes.“

Pasak istorikės, vertybės „gali būti įsitikinimai, nuomonės, pažiūros, jausmai, įpročiai, pomėgiai, papročiai, išankstinė nuomonė, net ekscentriškumas — viskas, ką asmuo, žmonių grupė ar visuomenė laiko vertinga“. Dabartinėje liberalioje visuomenėje daugelis mano turį teisę pasirinkti vertybes kokias nori — lyg maisto produktus prekybos centre. Tačiau kas tokiu atveju laukia doros ir moralės?

[Iliustracija 6, 7 puslapiuose]

Žemos pramogos prieinamos vis lengviau