Švilpimo kalba — išradingas bendravimo būdas

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO MEKSIKOJE

▪ Oachakos kalnagūbryje gyvenantys mazatekai neturi nei mobiliojo, nei kokio kito telefono. Ir vis dėlto susišneka net būdami už poros ar daugiau kilometrų vienas nuo kito, pavyzdžiui, kai dirba kavos plantacijose, įveistose ant kalnų šlaitų. Kaip jiems tai pavyksta? Jau labai seniai jie sukūrė savitą švilpimo kalbą. Pedras, jaunas mazatekas, pasakoja: „Mūsų kalba yra toninė. Taigi, švilpdami mėgdžiojame žodinės kalbos intonaciją bei ritmą. Švilpiame tik lūpomis, nenaudodami pirštų.“ *

Pedro draugas Fidensijas paaiškina tokio artikuliuoto švilpimo privalumus: „Ši bendravimo forma paprastai praverčia, kai norime trumpai pasišnekėti per didelį atstumą. Pavyzdžiui, tėvas pasiuntė sūnų į parduotuvę nupirkti tortiljų, bet pamiršo pasakyti, jog reikia ir pomidorų. Jei vaikas jau per toli, kad išgirstų žodžius, savo prašymą tėvas jam perduos švilpimu.“

Kartais švilpimu bendrauja ir Jehovos liudytojai. Pedras priduria: „Kai noriu aplankyti žmones nuošalesnėse vietovėse ir ieškau brolio, kuris galėtų eiti drauge, man nebūtina keliauti iki jo namų. Aš tiesiog sušvilpiu.“

„Kad atpažintume, kas „kalba“, — tęsia Pedras, — kiekvienas švilpiame savitai. Švilpimo kalba bendrauja daugiausia vyrai. Moterys šią kalbą taip pat supranta ir net susišvilpauja su namiškiais, bet taip jos niekada nebendraus su kitais vyrais. Tai būtų nederama.“

Švilpimu susikalba ne tik mazatekai, taip bendraujama ir Kanarų salose, Kinijoje, Papua Naujojoje Gvinėjoje. Dažniausiai šitaip pasikalba kalnų ir tankių miškų gyventojai. Manoma, kad yra daugiau kaip 70 švilpimo kalbų, ir bent dvylika jų jau ištyrinėtos.

Mums belieka tik stebėtis tokiu žmogaus kūrybingumu. O kai žmogus dar ir trokšte trokšta bendrauti, vieninteles ribas nubrėžti gali tik jo vaizduotė — o ši pasirodo kone beribė!

[Išnaša]