Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Kai milžinai po Europą klajojo

Kai milžinai po Europą klajojo

Kai milžinai po Europą klajojo

ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO ITALIJOJE

1932 metais netoli Romos Koliziejaus grupė kelininkų ramiai darbavosi, kol vienas darbininkas bekasdamas neatsimušė į kažką kieta. Tai buvo dramblio iltis ir kaukolė. Šitoks atradimas — ne vienintelis. Per daugelį metų pačioje Romoje ir jos apylinkėse buvo iškasta apie 140 suakmenėjusių dramblių kaulų. Pirmas toks atvejis užregistruotas XVII amžiuje.

Daugelio nuomone, tos iškasenos galėjo būti dramblių, atvežtų į senovės Romą, arba tų, su kuriais čia įžygiavo Kartaginos karvedys Hanibalas. Kunigas ir gamtos mokslų profesorius Džiovanis Batista Pjančanis iš Viterbo (Italija) XIX amžiuje tokias prielaidas užginčijo. Kadangi kaulai buvo rasti daugiausia aliuviniuose sąnašynuose, jis padarė išvadą, kad gyvūnai žuvo kažkur kitur, o jų kaulus čia sunešė potvynių vandenys.

Sprendžiant iš daugelio Italijoje rastų fosilijų, anuometiniai drambliai buvo ne tokie kaip dabartiniai. Tai greičiau buvo išnykusių dramblių rūšis Elephas antiquus, arba senoviniai drambliai. (Pavaizduota p. 15.) Tie gyvūnai turėjo beveik tiesias iltis, ir jų ūgis pečių aukštyje siekė penkis metrus, tad jie buvo kone dviem metrais augesni už šiuolaikinius savo gentainius.

Kiek paplitę buvo tie milžinai? Iš fosilijų galima daryti išvadą, jog kadaise jie klajojo po Europą bei Angliją kaip ir jiems artimi mamutai. Be to, dramblių fosilijos ne visuomet aptinkamos skyrium nuo kitų, dažniau — tame pačiame klode kartu su gausiomis liekanomis kitų rūšių gyvūnų, tarp jų ir tokių, kurie buvo vieni kitiems priešai.

Nuo hienų iki begemotų

Pagal Lazyje, centrinėje Italijos dalyje aplink Romą, rastas iškasenas daroma prielaida, kad tose vietose vyravęs klimatas labiau panėšėjo į Afrikos, nes ten veisėsi begemotai, gazelės ir dideli leopardai. O vieno gyvūno, praminto Monte Sakro leopardu, fosilijos iškastos pačiame Romos centre. Poledraros klode už miesto atkasta daugiau nei 9000 įvairiausių gyvūnų fosilijų: senovinių dramblių, buivolų, elnių, magotų (beždžionių), raganosių ir stumbrų, išnaikintų prieš keturis šimtmečius. Kasinėjimų vietovėje atidarytas muziejus, kuriame įrengtas tiltelis lankytojams, norintiems apžiūrėti glūdinčias suakmenėjusias iškasenas, ten, kur jos buvo atrastos. (Žiūrėkite p. 16.)

Netoli Palermo miesto Sicilijoje yra urvas, kuriame aptikta daugybė tonų gyvūnų liekanų. Ten galima rasti elnių, laukinių jaučių, dramblių ir įvairaus amžiaus begemotų — netgi dar negimusio begemotuko — suakmenėjusių kaulų. Įdomu, jog per pirmuosius šešis mėnesius vos atradus šią vietą jau buvo išparduota dvidešimt tonų fosilijų!

Paleontologas Dž. Mensonas Valentainas pietinėje Anglijoje atrado iškasenų klodus, pilnus vienarūšių gyvūnų suskilusių kaulų, tarp jų hienų ir baltųjų lokių. Kaip paaiškinti, kad didžiulių klodų su fosilijomis aptinkama tokiose skirtingose vietose?

Kai kas iš mokslininkų įsitikinę, jog aplinkybės, kuriomis gyvūnai žuvo, sietinos su gamtos kataklizmu. Kokios bebūtų tokio masinio išmirimo priežastys, to pasekmės akivaizdžios visoje žemyninėje Europoje, Britų salose, Sibire ir Aliaskoje.

Fosilijos leidžia mums įsivaizduoti, koks nepanašus buvo anuometinis pasaulis į dabartinį. Tad jeigu persikeltumėte į labai tolimą praeitį ir pasižvalgytumėte vien ten, kur dabar yra Italija, niekas nepasijuoktų, jei galvotumėte, kad patekote į laukinę Afriką.

[Rėmelis 17 puslapyje]

KAS YRA FOSILIJA?

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog fosilijos tėra tiesiog kaulai. Bet iš tikrųjų tai yra cheminio virsmo — fosilizacijos — produktas. Tas procesas vyksta, kol gyvūnų liekanos dar nepradėjusios irti.

Dažnai fosilijos susidaro vykstant mineralizacijai. Šio proceso metu visi organiniai junginiai ar dalis jų pavirsta mineralais, kurių yra šlapiuose nuosėdų sluoksniuose. Taigi fosilizacijai reikia ypatingų sąlygų: turi būti pakankamas nuosėdų sluoksnis, gyvūnas užbertas labai greitai, o jo kūnas likti atsparus irimui. Paprastai gyvūnų kūnus, jeigu jų niekas nesuėda, sunaikina bakterijos, taip pat mechaniniai bei cheminiai veiksniai, kaip antai vėjas ir vanduo. Todėl fosilizacija — labai retas reiškinys.

[Rėmelis/iliustracija 17 puslapyje]

MAMUTAI ŠIAURĖS PUSRUTULYJE

Atrastos fosilijos rodo, kad gauruoti mamutai ganėsi milžiniškuose plotuose nuo Azijos ir Europos iki Šiaurės Amerikos. Europoje, ko gero, piečiausia šio gyvūno paplitimo sritis ėjo per Italiją.

Didumo sulig šiuolaikiniu Azijos drambliu mamuto gaurai užaugdavo iki 50 centimetrų, o patinams išdygdavo iki penkių metrų ilgio kiek išlenktos iltys. Ypač gausiai mamuto kaulų atrandama Sibire — ten jų tiek daug, kad į Kiniją ir Europą eksportuojami nuo viduramžių.

[Šaltinio nuoroda]

Photo courtesy of the Royal BC Museum

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Fosilijų klodas Poledraroje

[Šaltinio nuoroda]

Soprintendenza Archeologica di Roma

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 15 puslapyje]

Viršuje: Museo di Paleontologia dell’Università degli Studi “La Sapienza” di Roma; apačioje: © Comune di Roma - Sovraintendenza Beni Culturali (SBCAS; fald. 90, fasc. 4, n. inv. 19249)