Abortas. Išeitis, kuri išsprendžia visas problemas?

BILAS užaugo būdamas įsitikinęs, kad abortas — sunki nuodėmė, prilygstanti nužudymui. Bet kai 1975-aisiais sprendimą teko priimti pačiam, jo nuostata, kurios laikėsi kelis dešimtmečius, jau nebebuvo tokia tvirta. Bilo mergina, Viktorija, pastojo, o šis nenorėjo prisiimti nei sutuoktinio, nei tėvo pareigų. „Tuoj pat priėmiau parankiausią sprendimą, — prisipažįsta Bilas, — ir pasakiau Viktorijai, kad ji turi pasidaryti abortą.“

Toks, pasak Bilo, parankiausias sprendimas, norint atsikratyti neplanuoto ir nepageidaujamo nėštumo, nėra kažkas neįprasta. 2007-aisiais atliktas pasaulinis tyrimas parodė, jog 2003 metais buvo padaryta 42 milijonai abortų. Abortus darosi moterys visų rasių, tautybių, įvairiausių religinių įsitikinimų, turinčios skirtingą finansinę padėtį ir išsilavinimą, visokio amžiaus — nuo lytinio subrendimo iki menopauzės. Jei neplanuotai pastotumėte, ką darytumėte jūs? Kodėl tiek daug moterų renkasi abortą?

„Mačiau tik tą vienintelę išeitį“

„Tik ką buvau išgyvenusi sunkų nėštumo laikotarpį ir nelengvą gimdymą. Be to, slėgė daugybė piniginių ir šeimos rūpesčių, — pasakojo viena 35 metų moteris. — Praėjus šešioms savaitėms po gimdymo, vėl pastojau. Nusprendėme daryti abortą. Širdyje jaučiau, kad tai negerai, bet mačiau tik tą vienintelę išeitį.“

Abortai daromi dėl įvairių priežasčių, pradedant finansiniais sunkumais ir baigiant nenusisekusiais santykiais su partneriu, kuris gal net griebiasi smurto, ir moteris su šiuo vyru nebenori turėti nieko bendra. Arba nėštumas gali tiesiog sujaukti visus moters ar poros planus.

Kartais abortas pasirenkamas norint išsaugoti reputaciją. Vieną tokį atvejį dr. Suzen Viklend aprašė knygoje This Common Secret—My Journey as an Abortion Doctor. Norinti darytis abortą jos pacientė prisipažino: „Mano tėvai labai religingi. [...] Jei būdama netekėjusi susilauksiu kūdikio, tai pakenks jų reputacijai. Visi tėvų draugai pamatys, kad nusidėjau.“

Tuomet dr. Viklend paklausė: „Ką gi, jūsų tėvų akimis žiūrint, jūs padarėte nuodėmę, bet ką jie mano apie abortą?“ Mergina atsakė: „Taip, taip — abortas niekaip nepateisinamas. Bet tai mažesnė blogybė, nes neišeis į viešumą. Jei pasidarysiu abortą, [mano tėvų] draugai, kurie lanko tą pačią bažnyčią kaip ir jie, niekada apie tai nesužinos.“

Kad ir kokios būtų aplinkybės, apsispręsti nutraukti nėštumą paprastai nėra lengva. Dažnai netgi labai skausminga. Bet ar abortas — išeitis, kuri išsprendžia visas problemas?

Kokie gali būti padariniai

2004-aisiais atlikta apklausa, kurioje dalyvavo abortą pasidariusios moterys — 331 rusė ir 217 amerikiečių — parodė, jog maždaug pusę tiek vienų, tiek kitų po visko graužė sąžinė. Apie 50 procentų rusių ir beveik 80 procentų amerikiečių „jautė kaltę“. Daugiau kaip 60 procentų amerikiečių moterų „negalėjo sau atleisti“. Tačiau jei kaltės jausmas taip slegia kone visas pasidariusias abortą — netgi tas, kurios nelaiko savęs religingomis, — kodėl tiek daug jaunų moterų vis dėlto ryžtasi šiam žingsniui?

Neretai taip atsitinka dėl didelio spaudimo, kurį jos patiria. Tėvai, sutuoktinis arba geranoriški draugai galbūt skatina rinktis abortą kaip mažesnę iš dviejų blogybių. Kartais toks  spaudimas pastūmėja skubotai priimti klaidingą sprendimą. „Tačiau, kai sprendimas jau priimtas ir procedūra atlikta, — aiškino aborto žalos moters psichinei sveikatai specialistė dr. Priscilė Kolmen, — įtampa atslūgsta, moters mąstymas normalizuojasi, ir dažniausiai ją užplūsta stiprus kaltės jausmas, liūdesys bei apgailestavimas.“

Šitokią graužatį paprastai sukelia vienas ir tas pats klausimas: ar abortas nutraukė jau egzistuojančią gyvybę? Grupė specialistų iš Pietų Dakotos, kurių uždavinys buvo tirti abortų žalą, savo ataskaitoje teigia, jog daug nėščiųjų, svarstydamos, ar darytis abortą, „buvo suklaidintos, kad pašalinamas tik kažkoks „audinys“, ir teigė, kad aborto nebūtų dariusios, jeigu kas būtų pasakęs, kaip viskas yra iš tikrųjų“.

Atlikus šį tyrimą ir įvertinus, ką „siaubingo ir širdį veriančio paliudijo“ 1940 abortą pasidariusių moterų, prieita prie išvados: „Daugelis jų yra įširdusios dėl sielvarto praradus kūdikį, kuris, kaip joms tvirtino, neegzistavo.“ Išvadoje taip pat sakoma, jog „psichologinė trauma, kurią moteris patiria žinodama, jog nužudė savo kūdikį, neretai būna pribloškianti“.

Tačiau kaip yra iš tikrųjų? Ar aborto metu iš nėščiosios kūno pašalinamas tiktai kažkoks audinys? Ar negimęs kūdikis, nors dar tik auga motinos įsčiose, iš tiesų jau yra žmogus?

[Rėmelis/iliustracijos 4 puslapyje]

GIMDYTI AR DARYTIS ABORTĄ?

Viename 2006 metų moksliniame darbe buvo apžvelgtas tolesnis gyvenimas moterų, kurios pastojo būdamos paauglės. Pusė apklaustųjų pagimdė, kita pusė nutraukė nėštumą. Tyrimo duomenys rodo, jog, „lyginant su pasidariusiomis abortą, pagimdžiusioms kūdikį mažiau reikėjo psichologų pagalbos, jas rečiau vargino miego sutrikimai ir buvo mažesnė tikimybė, kad šios pradės piktnaudžiauti marihuana“ (Journal of Youth and Adolescence).

Kitame pranešime pateikti „keturių stambiausių pasaulyje tyrimų, paremtų rašytiniais duomenimis, rezultatai“. Ką jie atskleidė? „Palyginus su nesidariusiomis abortų, nėštumą nutraukusios moterys dažniau kenčia dėl įvairiausių psichinės sveikatos problemų“ (Report of the South Dakota Task Force to Study Abortion, 2005).