Kada užsimezga žmogaus gyvybė?

„MANO biologinė motina buvo 17 metų ir jau septynis su puse mėnesio nėščia, kai nusprendė fiziologiniu tirpalu sukelti abortą“, — pasakojo Džiana. * „Aš esu ta, kurią motina tokiu būdu išstūmė iš savo įsčių. Bet išgyvenau“, — pridūrė ji.

Šiuos parodymus 1996 metais devyniolikmetė Džiana davė JAV valdžios komitetui, svarstančiam abortų klausimą. Per septynis su puse mėnesio, išbūtus motinos gimdoje, jos kūno dalys, be jokios abejonės, jau buvo išsivysčiusios. Tikriausiai sutiksite, kad Džiana jau buvo žmogus, nes pajėgė išgyventi ir nebūdama įsčiose.

Na, o ką tuomet galima pasakyti apie Džianą, kai ši buvo dar tik penkių savaičių vos vieno centimetro ilgio gemalas? Aišku, jos kūno dalys dar nebuvo visiškai susiformavusios, bet nervų sistemos užuomazgos, tarp jų ir smegenų, jau egzistavo. Jos širdelė plakė 80 kartų per minutę ir kraujagyslėmis varinėjo kraują. Taigi, jeigu Džiana buvo žmogus po septynių su puse mėnesio vystymosi gimdoje, ar nebūtų logiška daryti išvadą, kad tas pats žmogus — nors dar ne tiek išsivystęs — ji buvo ir penkių savaičių?

Pastojimo stebuklas

Visos žmogaus gemalo dalys pradeda vystytis nuo apvaisinimo momento, kai vyro spermos ląstelė susilieja su moters kiaušinėliu, arba kiaušialąste. Mokslo pažanga suteikė galimybę stebėti nepaprastus pokyčius, kurie vyksta apvaisinto vienaląsčio kiaušinėlio branduolyje. Molekulės, sudarančios tėvo ir motinos DNR (deoksiribonukleorūgštys), jungiasi, kad užsimegztų gyvybė žmogaus, kuris iki tol neegzistavo.

Iš tos vienos pirminės ląstelės prasideda stebuklingas konstravimo procesas, kurio rezultatas — visiškai susiformavęs žmogus. Šios „konstrukcijos“ pobūdį lemia mūsų genai — DNR segmentai. Iš esmės nuo jų priklauso viskas: ūgis, veido bruožai, akių, plaukų spalva bei tūkstančiai kitų ypatybių.

Pirminei ląstelei dalijantis, visas genetinis „brėžinys“ kopijuojamas į kiekvieną naują ląstelę. Nuostabu tai, kad kiekviena ląstelė užprogramuota išsivystyti į tokios rūšies audinį, kokio reikia: širdies, smegenų, kaulų, odos ir net permatomą akių. Visiškai suprantama, kad šis pradinis užprogramavimas pirminėje  ląstelėje, kad iš jos išsivystytų unikalus žmogus, dažnai vadinamas stebuklu.

„Žmogaus augimas ir fizinis vystymasis visai jo gyvenimo trukmei būna iki galo užprogramuotas jau tada, kai jis dar tėra vienos ląstelės amžiaus“, — teigia garsus molekulinės biologijos specialistas dr. Deividas Fu-Či Markas. Jis padarė tokią išvadą: „Negali būti jokių abejonių, kad kiekvienas žmogus yra visiškai unikalus nuo savo gyvenimo pradžios, kai tik įvyksta apvaisinimas.“

Gimdoje, o jau asmuo?

Nuo pat pastojimo momento vaikas gimdoje yra ne kokia motinos organizmo audinių dalis, o atskiras asmuo. Motinos organizmas gemalą priima kaip svetimkūnį ir jį tuoj pat atmestų, jei ne jos įsčiose susikuriantis „apsauginis mechanizmas“. Ši nauja gyvybė, nuo motinos atskirta apsauginiu apvalkalu, yra visiškai atskiras individas, turintis tik jam būdingą DNR.

Kai kurie teigia, kad dėl tam tikrų anomalijų motinos organizmas pats savaime pašalina daugybę apvaisintų kiaušinėlių, tad kodėl užsimezgusio vaisiaus negalėtų pašalinti gydytojas? Tačiau tarp savaiminės mirties ir tyčinio nužudymo yra didžiulis skirtumas. Vienoje Pietų Amerikos šalyje iš 1000 kūdikių pirmaisiais savo gyvenimo metais miršta 71. Bet ar būtų normalu vien dėl to, kad pirma laiko jų miršta tiek daug, nužudyti kokį dar metukų nesulaukusį kūdikį? Žinoma, ne!

Reikšminga tai, kad Biblija kūdikio egzistavimą gimdoje apibūdina kaip gyvenimą. Psalmininkas Dovydas apie Dievą rašė: „Mano gemalą matė tavo akys ir tavo knygoje buvo surašytos visos [„jo dalys“, NW]“ (Psalmyno 139:16, Jr). Atkreipkime dėmesį, kad Dovydas sakė ne šiaip „gemalą“, bet „MANO gemalą“. Tai aiškiai parodo, jog Dovydo gyvenimas prasidėjo nuo apvaisinimo — daug anksčiau nei jis gimė. Dievo įkvėptas Dovydas atskleidė, kad iš apvaisintos ląstelės jo organizmas vystėsi pagal planą, arba ‘surašytą’ išsamią instrukciją, ir dėl to jis tapo būtent tokiu asmeniu, koks buvo.

Atkreipkite dėmesį ir į tai, kad Biblijoje nesakoma, jog pastojusios moters organizme vystosi šiaip kažkoks audinys. Pavyzdžiui, Jobo 3:3 teigiama visai kas kita: „Pradėtas berniukas!“ Tai irgi rodo, jog, remiantis Biblija, kūdikis, kaip žmogus, egzistuoja nuo pastojimo momento — tai yra nuo tada, kai užsimezga gyvybė.

[Išnaša]

 [Iliustracijos 6, 7 puslapiuose]

Penkių savaičių žmogaus gemalas nėra šiaip koks gabalėlis organizmo audinio — jis turi visų suaugusio žmogaus organų užuomazgas

(natūralaus dydžio)