Biblijos požiūris

Ar turėtumėte bijoti mirusiųjų?

Nigerijoje gyvenanti anangų gentis tiki, jog per laidotuves mirusįjį reikia išliaupsinti ir deramai pagerbti, — antraip jo siela pridarys bėdų šeimai, gal net užtrauks mirtį kam nors iš jos narių. Kinijoje kai kurie irgi yra įsitikinę, kad nesilaikant laidojimo tradicijų mirusiojo siela ką nors užpuls ir greičiausiai nužudys.

TIKĖTI, kad žmogui mirštant kažkas — siela, dvasia, vėlė — palieka jo kūną, įprasta daugelyje kultūrų visame pasaulyje. Nemažai kas tiki ir tuo, jog ta siela ar dvasia gali kištis į šeimos arba draugų gyvenimą.

Vis dėlto, ar iš tikrųjų yra kažkokia sąmoninga esybė, kuri pasilieka gyventi ir žmogui mirus? Ir ar tas „kažkas“ gali kenkti gyviesiems? Ką šiuo klausimu sako Biblija?

Ar mirusieji turi sąmonę?

Biblijoje teigiama, jog mirusieji „nebežino nieko“. Taip pat joje sakoma, kad „mirusieji yra bejėgiai“ (Mokytojo 9:5; Izaijo 26:14, NW). Apie pirmąjį žmogų Adomą Dievo Žodis rašo: „Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela“ (Pradžios 2:7, Brb).

Atkreipkite dėmesį: Adomas buvo sukurtas kaip siela, tai yra kaip gyvas žmogus. Remiantis Biblija, jam nebuvo duota siela, kuri galėtų gyventi skyrium nuo kūno. Todėl, kai Adomas padarė nuodėmę, jis mirė — tapo „mirusia siela“ (Skaičių 6:6, NW). „Siela, kuri nusikalsta, mirs“, — sakoma Biblijoje (Ezechielio 18:4, Brb). Iš pirmojo žmogaus Adomo nuodėmę, arba netobulumą, paveldėjome visi. Todėl, kai mirštame, miršta siela (Romiečiams 5:12).

Biblijoje apie mirusiųjų būseną niekur nekalbama kaip nors paslaptingai; priešingai — tai nusakoma mums suprantamomis sąvokomis, pavyzdžiui, ‘užmigti mirties miegu’ (Psalmyno 13:4 [13:3, Brb]). Kartą apie vieną dvylikametę mergaitę Jėzus pasakė: „[Ji] nėra mirusi, o tik miega.“ Žmonės „juokėsi iš jo, žinodami, kad ji mirusi“. Tačiau Biblijoje teigiama, kad Jėzus prikėlė mergaitę iš mirties miego (Luko 8:51-54).

Panašiai buvo ir tada, kai mirė Lozorius. Jėzus savo mokiniams paaiškino, jog eina pas Lozorių „jo pažadinti“. Mokiniai nesuprato, ką Jėzus turėjo omenyje, todėl „Jėzus atvirai jiems pasakė: ‘Lozorius mirė’“. Apaštalas Paulius irgi kalbėjo apie „užmigusiuosius [mirties miegu]“ ir sakė, kad atėjus Dievo nustatytam laikui jie bus prikelti (Jono 11:11-14; 1 Tesalonikiečiams 4:13-15).

Reikšminga tai, jog Biblijoje niekur nerasime mokymo, kad žmogui mirus tebegyvena jo siela. Todėl bijoti mirusiųjų nėra pagrindo. Tad kas tuomet davė pradžią taip paplitusiam įsitikinimui, kad kažkokia žmogaus dalis egzistuoja ir po mirties? Ir kas slypi už baimės, jog mirusieji gali kenkti gyviesiems?

Melas ir apgaulė

Klaidingos religijos mokė ir tebemoko, jog žmogus mirdamas iš tikrųjų nenustoja gyventi. Žmonijos istorijos pradžioje mokymas apie sielos nemirtingumą sulaukė visuotinio pripažinimo. Todėl mirus kai kuriems valdovams, pavyzdžiui, senovės Egipto faraonams, būdavo nužudomi jų tarnai,  kad valdovas turėtų kas jam patarnaus būsimajame gyvenime.

Daugelį persekioja kažkokios jėgos, tad žmonės — kaip jiems ir aiškinama — mano, jog tai mirusiųjų sielos, arba dvasios. Jie įsitikinę, kad juos kamuoja atilsio negaunančios mirusių giminaičių ar kokių kitų žmonių sielos. Tačiau, kaip aiškiai rodo Šventasis Raštas, tai netiesa. Už šių puldinėjimų slypi dvasinės jėgos — demonai; tai jie persekioja ir baugina žmones ir tuo mėgaujasi (Luko 9:37-43; Efeziečiams 6:11, 12).

Šventajame Rašte Šėtonas vadinamas „melo tėvu“, kuris „apsimeta šviesos angelu“. Jis ir jo demonai „suvedžioja visą pasaulį“ (Jono 8:44; 2 Korintiečiams 11:14, Brb; Apreiškimo 12:9, Brb). Melą, kad siela nemirtinga ir gali kenkti gyviesiems, skleidžia būtent Šėtonas.

Tačiau kas tiki Biblija nuo šitokios apgaulės apsaugoti. Jie sužinojo tiesą apie Šėtono mėginimus klaidinti žmones įtikinėjant juos, kad mirusieji kažkaip gali susisiekti su gyvaisiais. Iš tikrųjų yra taip, kaip sakoma Biblijoje: „Gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko“ (Mokytojo 9:5). Taigi Dievo Žodyje užrašytos tiesos išlaisvina mus nuo melo apie mirusiųjų būklę! (Jono 8:32)

AR ŽINOTE?

▪ Ar mirusieji ką nors žino? (Mokytojo 9:5; Izaijo 26:14, NW)

▪ Kas davė pradžią taip paplitusiam įsitikinimui, kad kažkokia žmogaus dalis egzistuoja ir po mirties? (Jono 8:44)

▪ Kur galime rasti tiesą apie mirusiųjų būklę? (Jono 8:32; 17:17)

[Anotacija 23 puslapyje]

Žmones baugina ir tuo mėgaujasi piktos dvasinės būtybės, o ne mirusieji