Tėvai, gerai paruoškite vaikus gyvenimui

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO KANADOJE

▪ „Televizija gali būti vertinga mokymo priemonė“, — rašoma laikraštyje The New York Times. Tačiau „pasyvus sėdėjimas valandų valandas priešais ekraną atsiliepia vaikų fiziniam ir protiniam vystymuisi“, atima iš jų galimybę ugdytis kūrybiškumą, lavinti mokymosi ir bendravimo įgūdžius.

Siatlo (Vašingtonas, JAV) vaikų ligoninės gydytojai, išanalizavę 2500 vaikų įpročius žiūrėti televizorių, „išsiaiškino, jog kuo ilgiau mažyliai nuo vienerių iki trejų metų amžiaus sėdėjo prie televizoriaus, tuo didesnė darėsi tikimybė, kad jiems sunkiau bus susikaupti sulaukus septynerių“, — toliau sakoma laikraštyje. Tokių vaikų agresyvumas ir nekantrumas didėjo, mažėjo gebėjimas sutelkti dėmesį. Pasak švietimo psichologės dr. Džeinės M. Hili, „nemažai tėvų, kurių vaikams diagnozuotas dėmesio sutrikimas, pastebėjo akivaizdų pagerėjimą po to, kai jiems nebeleido žiūrėti televizoriaus“.

Kaip tėvai gali pasirūpinti, kad jų vaikai prie televizoriaus sėdėtų mažiau? Straipsnyje buvo pateikti tokie pasiūlymai: nustatykite, kada ir kiek laiko vaikui kasdien žiūrėti televizorių; neleiskite, kad televizorius taptų jūsų vaiko aukle; stenkitės vis labiau įtraukti vaiką į namų ruošą; parinkite laidas, kurias vaikui leidžiate žiūrėti, o joms pasibaigus televizorių išjunkite. Kai tik galite, pasirinktas laidas stebėkite drauge ir aptarkite. Pagaliau ir jūs žiūrėdami televizorių jauskite saiką.

Norint įskiepyti vaikams kūrybiškumą ir išugdyti bendravimo įgūdžius, reikia laiko, ryžto ir savidrausmės. Bet stengtis tikrai verta. Tą pabrėžia ir senovės patarlė: „Parodyk vaikui kelią, kuriuo jis turi eiti, tai ir pasenęs jis nenukryps nuo jo“ (Patarlių 22:6, Brb). Neatsiejama tokio vaikų auklėjimo dalis — diegti jiems tinkamas moralines vertybes.

Mokyti vaikus teisingai elgtis Jehovos liudytojams labai padeda knyga Sek Didžiuoju Mokytoju. Turiningai bendraudami su savo mažyliais ir negailėdami jiems nei meilės, nei dėmesio tėvai ateityje tikrai sulauks atlygio. Kas gi dar juos labiau pradžiugintų nei tai, kad jų vaikai tampa gerbiamais ir atsakingais žmonėmis?