Kam rikšos?

VOS atvykęs į Bangladešo sostinę Daką svečias iškart pastebi kai ką neįprasta. Žmonių jūroje — visą tuntą triračių rikšų, vežančių prekes ir keleivius! Begalinės jų voros užtvindo gatves ir alėjas.

Rikša Dakoje vis dar populiari transporto priemonė. Nors užregistruota apie 80 tūkstančių rikšų, atrodo, jog kasdien į gatves jų išrieda žymiai daugiau. Neveltui Daką vadina pasaulio rikšų sostine.

Pirmosios rikšos

Nors judamos kėdės prototipais buvo naudojamasi Liudviko XIV (1638—1715) laikais, vis dėlto žmogaus tempiamą rikšą pirmasis, regis, išrado Džonatanas Geiblas, amerikiečių misionierius, tarnavęs Japonijoje XIX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Sakoma, jog naujovišką transportą jis sukonstravo savo silpnutei žmonai ir kad tą pirmąjį išradimą vadino džinrikša (japonų kalba — žmogaus tempiama transporto priemonė). Ilgainiui tas žodis sutrumpėjo iki „rikšos“. Įvairios konstrukcijos rikšos, kaip nebrangi susisiekimo priemonė, laikui bėgant paplito visoje Azijoje. Kai Čarlzas Teizas Raselas (dešinėje), tuomet uoliai vadovavęs Biblijos tyrinėtojams (tada taip buvo vadinami Jehovos liudytojai), 1912 metais su savo bendražygių grupe lankėsi Japonijoje, po šalį jie keliavo rikšomis.

Triratės rikšos Dakoje pasirodė baigiantis XX amžiaus ketvirtajam dešimtmečiui. Jos labiau priminė didelius triračius nei rikšą, kurią vežėjas tempdavo įsikibęs dviejų karčių, pritvirtintų prie vežimo korpuso. Sėdėdamas rikšos priekyje ir mindamas pedalus toks vežėjas savo keleivius ar krovinius galėjo nugabenti daug toliau ir lengviau išlaviruoti judriais perpildytais keliais.

Rikšų puošyba

Ant Dakos rikšų, atrodo, neliko nė lopinėlio, kuris nebūtų kaip nors išpuoštas. Iš kur  atsirado tradicija jas taip marginti? Kai rikšos tik pasirodė Dakos gatvėse, joms teko varžytis su arklių pakinkytais vežimais, čia vadinamais tomtomais, kurie vežiojo keleivius ir prekes. Galbūt norėdami privilioti klientus bei sudominti naujuoju transportu, rikšų savininkai ir ėmė jas puošti. Paveiksliukus ir reklamą jie galiausiai pavertė savita dailės forma.

Pamatyti išdabintas rikšas — įspūdinga, nes tai tikras menas ant ratų. Dailės kritikas Sajedas Manzurulas Islamas iš Bangladešo rikšas Dakoje apibūdino kaip „judančias paveikslų galerijas“. Kur tik įmanoma rasti laisvą plotelį, ten rikša išmarginta spalvingais piešiniais, ornamentais, raštais. Besisiūbuojantys kutai, blizgučiai, žvilgantys karoliai tabaluoja prie šonų arba ant sustumiamo baldakimo.

Kiekvienas dailininkas turi savo stilių ir pamėgtą temą. Kai kur tokia kūryba labiau panaši į afišas, kuriose galima pamatyti scenų iš senų ir naujų indų ar bangladešiečių kino filmų. Paveiksluose atsispindi nostalgija kaimo gyvenimui, jo gamtai, kartais vaizduojami visuomeniniai bei politiniai įvykiai. Dažniausi motyvai — gyvūnai, paukščiai, medžioklė, vešli krašto gamta.

XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje darbavosi tik saujelė rikšų meistrų. Šiandien yra apie 200—300 tokių amatininkų, gaminančių šiuos unikalius meno kūrinius. Specializuotose dirbtuvėse rikšos surenkamos iš gabalėlių, kurie dažnai tėra antrinės žaliavos. Emalio dažais ant skardos lakšto, pavyzdžiui, išpjauto iš atlikusios aliejaus statinės ar kokio kito išmesto daikto, meistras sukuria įspūdingą ryškiaspalvį peizažą. Rikšų menas — Bangladešo tautodailė, įgavusi savitumo ir reto žavumo.

Rikšos vežėjas

Turbūt puikiai suprantate, kiek daug jėgų reikalauja ši profesija. Galime tik įsivaizduoti, ką reiškia visą dieną sunkiai minti pedalus vežiojant žmones ar krovinius. Klientai įvairūs: namų šeimininkės, moksleiviai, verslininkai, pirkėjai su dėžėmis. Dažnai į rikšą įsispraudžia du, trys ar daugiau keleivių. Turgaus prekiautojai irgi samdo rikšas, kai nori nuvežti ryžių, bulvių, svogūnų ar prieskonių maišus į turgų parduoti. Kartais tokiam keleiviui prisieina užsiropšti ant savo prekių krūvos ir ten sėdėti. Žiūrint iš šono, atrodo neįmanoma pavežti tokias sunkenybes. Ir vis dėlto saulės kaitroje ar per liūčių sezoną rikšos vežėjas nuolankiai dirba savo darbą, nė kiek nesiskųsdamas.

Nemažai vežėjų į miestą atvyksta iš vargingų kaimo vietovių, kur neišgali pragyventi ūkininkaudami. Nepavykus susirasti geriau apmokamo darbo, ne vienas paliko savo šeimą ir, dirbdamas rikša, lieja prakaitą, eikvoja savo jėgas. Uždarbis per dieną prilygsta maždaug keliems JAV doleriams.

Unikali transporto priemonė

Dėl lygaus vietovės reljefo ir galybės siaurų užkampių, kurių neįveiktų kitoks viešasis transportas, rikšos Dakoje ir toliau klesti. Tokį keliavimo būdą daugelis palankiai vertina ne tik dėl to, kad jis neteršia aplinkos, bet ir todėl, kad taip keliauti smagu.

Daugumoje Azijos miestų rikšos tapo „nykstančia rūšimi“. Daugiaviečio transporto poreikis bei šiuolaikinis gyvenimo būdas jas pavertė kone atgyvenomis. Gal daug kam jos ir senamadiškos, vis dėlto rikšas stengiamasi išsaugoti, pavyzdžiui, atnaujinant jų konstrukciją.

Kai būsite Dakoje, jūsų paslaugoms yra kokio tik norite keleivinio transporto — autobusų, taksi, mopedų, motorizuotų rikšų ir, aišku, spalvotų pedalais minamų triračių rikšų. Jei triukšmingomis Dakos gatvėmis leisitės į ramią ir neskubią kelionę su tokia rikša, įspūdis neišblės visą gyvenimą!

 [Iliustracija per visą 23-ią puslapį]