Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Farerų salos, unikaliai sujungtos

Farerų salos, unikaliai sujungtos

Farerų salos, unikaliai sujungtos

FARERŲ SALYNE — aštuoniolikoje salelių, susispietusių neramiuose šiaurės Atlanto vandenyse, — gyvena tauta, kalbanti fareriečių kalba. Šiose savo grožiu kvapą gniaužiančiose salose tiesiai į vandenyną leidžiasi statūs, tarpekliais išraižyti kalnai. Pakrantėse įsikūrę kaimeliai su įvairiaspalviais namais. Vasarą kalvų viršūnės apsikloja smaragdo žalumo pievomis.

Nors 48000 salų gyventojų bendradarbiauja gana artimai, gyventi čia ne visada lengva. Anksčiau žmonės ir kroviniai iš vienos salos į kitą buvo keliami irklinėmis valtimis. Iš kaimo į kaimą stačiais kalnais ir giliais tarpekliais žmonės keliaudavo pėsčiomis. Statytis namą, kai visas medžiagas įmanoma atsigabenti tik valtimi, buvo ypač sunku. Negana to, iš nedidelės prieplaukos į kaimą jas tekdavo parsinešti ant savo pečių.

Pirmieji gyventojai

Turimomis žiniomis, Farerų salas anksčiausiai, apie 825 metus, aprašė vienas airių vienuolis. Jis pasakoja, kad, prieš jam atvykstant, atsiskyrėlių airių vienuolių čia jau yra buvę daugiau kaip šimtmetį. Tačiau, kaip kalbama, kurtis salose buvo pradėta tik IX amžiaus pradžioje iš Norvegijos atplaukus Grimurui Kambanui.

Nors pirmieji salų gyventojai vertėsi žvejyba, naujakuriai, be to, dar ėmėsi auginti avis. Salų pavadinimas, išvertus jį iš fareriečių kalbos, reiškia „avių salos“. Avininkystė čia tebėra svarbus verslas ligi šiol. Vilna apsaugo nuo vėjo, lietaus ir šalčio, todėl neveltui sakoma, jog „vilna — tai Farerų auksas“.

Net ir dabar salose avių daugiau nei žmonių. Avys skerdžiamos tradiciniu būdu. Mėsa sukabinama džiūti pašiūrėse, kur pro sienas laisvai prapučia vėjas. Taip ji įgauna ypač pageidaujamą skonį bei aromatą ir tampa tikru delikatesu.

Kaip ir galima tikėtis iš mažos izoliuotos bendruomenės, fareriečius sieja labai glaudūs tarpusavio ryšiai, kokie susiklosto tarp žmonių, turinčių palaikyti vieni kitus, kad išgyventų. Tokie ryšiai išliko ir dabar, kai bendravimą palengvino šiuolaikiniai keliavimo ir susisiekimo būdai.

Sujungtos tuneliais

Pirmasis tunelis Farerų salose buvo atidarytas 1963 metais. Jis iškirstas per kalną piečiausioje saloje, Suteroy, ir jungia du kaimus. Tiesiant tunelį, uoliena buvo kasama, gręžiama ir sprogdinama vienu metu iš abiejų kalno pusių.

Vienas ne taip seniai iškastas tunelis yra apie 150 metrų žemiau jūros lygio ir jungia dvi didesnes salas. Kasant šį tunelį uolieną teko gręžti 5 metrų ilgio grąžtu. Paskui darbininkai į angos galą dėdavo dinamito ir jį uždegdavo. Po sprogimo, pašalinę uolienos gabalus ir akmenis, pasistūmėdavo 5 metrus į priekį. Ta procedūra buvo kartojama, kol galiausiai atsivėrė 6 kilometrų ilgio tunelis. Eismui jis atidarytas 2006-ųjų balandžio 29-ąją.

Dabar Farerų salose yra 18 tunelių, du iš jų — žemiau jūros lygio ir jungia salas. Tiek daug kilometrų tunelių, skaičiuojant vienam gyventojui, nėra nė vienoje pasaulio šalyje. Nepaisant to, braižymo lentose jau gimsta nauji tuneliai. Parlamentas nusprendė tarp didesnių salų iškasti dar du. Vieną jų, 11,9 kilometro ilgio, tikimasi baigti 2012-aisiais. Tai bus vienas iš ilgiausių povandeninių tunelių pasaulyje.

Dar vienas unikalus ryšys

Farerų salose gyvena grupė žmonių, kuriuos jungia kitoks ryšys — stiprūs dvasiniai saitai, vienijantys Jehovos liudytojus. Pirmosios liudytojos, aplankiusios šias salas, buvo dvi pasiaukojusios moterys. 1935 metais jos atvyko iš Danijos ir čia praleido visą vasarą, nuo durų prie durų nešdamos Biblijos žinią apie Dievo Karalystę. Ilgainiui kai kurie salų gyventojai priėmė tą viltingą žinią ir pradėjo ją skelbti kitiems (Mato 24:14).

Dabar šiose salose yra apie šimtas liudytojų. Jie renkasi į sueigas keturiose Karalystės salėse. Liudytojai uoliai atlieka savo tarnybą, kurią palengvina puikūs keliai ir tuneliai, jungiantys tas nepaprastai gražias nerimstančio šiaurės Atlanto salas.

[Iliustracija 17 puslapyje]

Šiuo tuneliu, jungiančiu dvi didesnes salas, eismas vyksta apie 150 metrų žemiau jūros lygio