Pasirinkau vertingesnį tikslą

Papasakojo Plamenas Kostadinovas

KAI pabudau, buvo netoli vidurdienio. Ant grindų mėtėsi tušti buteliai, iš perpildytų peleninių sklido dvokas. Vakarykščio pobūvio euforijos nebuvo likę nė pėdsako. Jaučiausi kaip niekada nusivylęs ir vienišas. Viskas atrodė taip beprasmiška! Noriu papasakoti, kaip iki to nusiritau.

Dar neturėdamas keturiolikos jau siekiau tapti dailininku. 1980-ųjų vasarą vieną dieną tėvas man pasakė, jog aš priimtas į Meno koledžą Trojano mieste (Bulgarija). Kaip apsidžiaugiau! Tų metų rudenį iš gimtojo Lovečo persikėliau į Trojaną.

Man patiko gyventi toli nuo tėvų ir daryti, ką norėjau. Pradėjau rūkyti, o kartais su bendramoksliais ir nusigerdavau. Tai daryti buvo dar įdomiau, nes taip laužiau taisykles, moksleiviams draudžiančias rūkyti ir girtauti.

Daile žavėjausi kaskart vis labiau. Piešti man puikiai sekėsi ir ėmiau svajoti apie šlovę. Baigęs penkerių metų mokymo kursą Trojane, norėjau tęsti mokslą Dailės akademijoje Sofijoje. Tai buvo pats prestižiškiausias mokymo centras visoje Bulgarijoje. Į akademiją įstojau 1988-aisiais. Iš visos šalies buvo priimti tik aštuoni kandidatai. Kaip didžiavausi savo sėkme! Kartą, žiūrėdamas į veidrodį, išdidžiai sau pasakiau: „Na, Plamenai, dabar nebėra jokių abejonių, kad tu tapsi garsiu dailininku!“

Formuojasi mano senoji asmenybė

Netrukus pradėjau dėvėti juodus drabužius, užsiauginau ilgus plaukus ir barzdą. Buvo laikoma, kad taip atrodyti dailininkui būtina. Pasinėriau į, mano manymu, meno pasaulyje įprastą bohemišką gyvenimą. Tai reiškė nuomotis kambarį menininkų kvartale ir laikyti jį kiek įmanoma netvarkingesnį bei užgrioztą. Paskui priglaudžiau katę su trim mažais kačiukais ir šuniuką. Be to, nuolat švaisčiau pinigus.

Mano aistra menui vis augo. Daug tapiau, abstrakčiai perteikdamas vaizduotėje susikurtą fantastinį pasaulį. Tapiau net ant savo kambario sienų. Maniau, jog tai — mano šlovingos karjeros pradžia.

Neatskiriama mano gyvenimo dalis buvo pobūviai su bendramoksliais. Dažnai rinkdavomės pas mane, kur klausydavomės muzikos ir prisigerdavome net ruošdamiesi egzaminui. Filosofuodavome apie muziką, meną ir gyvenimo prasmę. Neretai kalbėdavomės apie antgamtines jėgas ir nežemiškus dalykus. Tai žadino mano vaizduotę ir įkvėpdavo naujų idėjų tolesnei kūrybai. Euforija troškau mėgautis kuo ilgiau, bet ji trukdavo tol, kol būdavau apsvaigęs.  Paprastai kitą dieną entuziazmo nelikdavo.

Šitaip pragyvenęs kokius dešimt metų, jaučiausi nepatenkintas. Priešingai ryškioms spalvoms, kokiomis tapiau paveikslus, mano viduje darėsi vis tamsiau, ir mane užgriuvo baisi vienatvė. Svajonės tapti garsiu dailininku ėmė blankti. Buvau prislėgtas ir nežinojau, kaip gyventi toliau. Būtent taip jaučiausi tuo momentu, nuo kurio pradėjau savo pasakojimą.

Išgelbėtas tiesos

1990-aisiais Loveče nusprendžiau surengti darbų parodą. Į ją pakviečiau ir iš Lovečo kilusią Janitą — pažįstamą, kuri irgi mokėsi toje pačioje akademijoje Sofijoje. Parodai pasibaigus su Janita nuėjome į šalia esantį restoraną atšvęsti. Mums besikalbant, ji papasakojo apie tai, ką sužinojo studijuodama Bibliją su Jehovos liudytojais, ir apie šioje knygoje išpranašautą naują pasaulį. Mane tai suintrigavo.

Sofijoje Janita tęsė Biblijos studijas ir retsykiais man duodavo biblinių leidinių. Niekada nepamiršiu, su kokiu užsidegimu skaičiau brošiūrą „Štai Aš visa darau nauja!“ ir kaip vos per kelias dienas „prarijau“ knygą Tu gali gyventi amžinai žemės rojuje. * Man nebuvo sunku patikėti, kad Dievas yra, ir tuoj pat panorau sužinoti, kaip melstis. Prisimenu savo pirmąją maldą. Suklupau ant kelių ir nuoširdžiai išsakiau savo rūpesčius Jehovai. Buvau visiškai įsitikinęs, kad jis mane išklausė. Vienišumas pamažu ėmė trauktis, o jo vietoje atsirado vidinis džiaugsmas ir ramybė.

Sofijoje Janita supažindino mane su sutuoktiniais, Jehovos liudytojais. Jie pasiūlė man Biblijos studijas ir pakvietė į sueigas. Prisimenu pirmąją sueigą 1991-ųjų birželį. Atvažiavau dviem valandom anksčiau ir laukiau netoliese esančiame parkelyje. Nerimaudamas, drovėdamasis ir kamuojamas abejonių svarsčiau, ar jie palankiai mane sutiks. Kaip nustebau, kai, nepaisant mano keistuoliškos bohemiškos išvaizdos, visi šiltai mane sveikino. Nuo to karto reguliariai lankiau sueigas ir liudytojų padedamas Bibliją studijavau dukart per savaitę.

Kaip džiaugiausi, kai gavau savo pirmąją Bibliją. Niekada gyvenime nebuvau skaitęs nieko nuostabesnio ir įspūdingesnio kaip išmintis, išsakyta Kalno pamoksle! Studijuodamas toliau, pats patyriau, kaip stipriai žmogų keičia Dievo žodžio galia, kuri, kaip pasakyta Efeziečiams 4:23, ‘atnaujina proto dvasią’. Mečiau rūkyti ir susitvarkiau savo išvaizdą. Pokyčiai buvo tokie dideli, kad sykį tėvas, atėjęs prie traukinio Loveče, manęs nepažino ir praėjo pro šalį.

Man pradėjo rūpėti, kokiomis sąlygomis gyvenu. Netvarka kambaryje, ištapytos sienos ir cigarečių dūmų tvaikas kūrybiškumo jau neskatino. Atsirado stiprus noras viską išvalyti. Sienas perdažiau baltai, ir taip panaikinau triakį „ateivį“, kurį anksčiau buvau nutapęs.

Nereikia nė sakyti, kad draugai netrukus mane paliko, bet juos greit pakeitė daugybė kitų, su kuriais susipažinau krikščionių  sueigose, ir jie tebėra man brangūs ligi šiol. Tokioje ugdančioje draugijoje sparčiai dariau pažangą. Pasikrikštijau 1992-ųjų kovo 22-ąją Plovdive, asamblėjoje, kurią Bulgarijoje Jehovos liudytojai surengė pirmąjį kartą.

Grįžtu į Lovečą

Nors supratau, kad mažame miestelyje iš tapybos pragyventi nebus lengva, baigęs mokslus nusprendžiau grįžti į Lovečą. Suvokiau, kad sėkmingai kopti dailininko karjeros laiptais ir tuo pat metu skirti pirmąją vietą Dievo Karalystei bent jau man būtų labai sunku. Todėl nusprendžiau pakeisti savo gyvenimo siekį ir pradėti savanoriškai mokyti žmones iš Biblijos. Man dar besimokant Dailės akademijoje, Janita, kuri ją baigė trejais metais anksčiau, Loveče jau uoliai mokė kitus Biblijos tiesų. Tame mieste ji buvo vienintelė Jehovos liudytoja.

Kai grįžau į Lovečą, jame jau buvo nedidelė grupelė žmonių, kuriems Jehovos liudytojai vedė Biblijos studijas. Man labai patiko lankyti žmones jų namuose ir dalytis su jais ateities viltimi, kuria įtikėjau pats. Nusprendžiau šiam darbui skirti visą laiką.

Tačiau ilgainiui užėjo sunkus metas. 1994-aisiais mūsų religinės organizacijos registracija buvo panaikinta, ir žiniasklaida prieš mus pradėjo plačią šmeižikišką kampaniją. * Liudytojai buvo dažnai šaukiami į policijos nuovadą, o mūsų leidiniai konfiskuojami. Tuo sunkiu laikotarpiu įstatymas draudė mums rengti sueigas viešose vietose. Nepaisant to, reguliariai rinkomės 12 kvadratinių metrų priestate prie Janitos namo. Kartą tame kambarėlyje mums pavyko sutalpinti 42 žmones. Kad netrukdytume kaimynams, giedodami Karalystės giesmes uždarydavome langą. Kai lauke kaitindavo saulė, kambaryje būdavo karšta ir drėgna, bet mes džiaugdavomės, kad esame drauge.

Jehova mane laimina

Labai žavėjausi Janitos uoliu atsidavimu teisingam Dievo garbinimui, ir ilgainiui tarp mūsų užsimezgė romantiški jausmai. 1996-ųjų gegužės 11-ąją susituokėme. Nors, kaip asmenybės, esame skirtingi, nuostabiai papildome vienas kitą. Ji — artimiausia mano draugė ir padėjėja. Esu dėkingas Jehovai, kad jis man davė žmoną „daug vertingesnę už perlus“ (Patarlių 31:10, Brb).

Kai kas iš mano buvusių draugų padarė dailininko karjerą, apie kokią kadaise svajojau ir aš. Vis dėlto esu laimingas, kad pasirinkau tai, ką laikau vertingesniu tikslu. Daug kam padedu rasti gyvenimo prasmę, ir tie žmonės dabar yra mano dvasiniai broliai bei seserys. Jokia šlovė ar pripažinimas, kokio galėjau pasiekti būdamas dailininku, nesulyginama su tuo, kuo esu apdovanotas tarnaudamas Jehovai. Kaip džiaugiuosi, kad artimai pažinau didžiausią Dailininką, Jehovą Dievą.

[Išnašos]

[Iliustracija 12 puslapyje]

Su žmona Janita