Dievas guodė mane visuose varguose

Papasakojo Viktorija Kodžoi

Gydytojas mano mamai pasakė: „Jūsų dukrai daugiau niekuo padėti negalime. Visą likusį gyvenimą jai teks naudotis ramentais ir kojų įtvarais.“ Buvau priblokšta! Ką darysiu, jei negalėsiu vaikščioti?

GIMIAU 1949 metų lapkričio 17 dieną Tapačuloje (Čiapaso valstija, Meksika). Šeimoje, kurioje augome keturi vaikai, buvau pirmagimė — sveikas, linksmas kūdikis. Bet sulaukusi šešių mėnesių staiga nustojau šliaužioti ir mažai bejudėjau. Dar po dviejų mėnesių judėti nebegalėjau visiškai. Gydytojus tai glumino, nes Tapačuloje ir kitiems kūdikiams pasireiškė panašūs simptomai. Todėl buvo pakviestas ortopedas iš Meksiko. Jis nustatė, jog tai — poliomielitas.

Kai buvau trejų, man operavo klubą, kelius ir kulkšnis. Vėliau liga apėmė dešinį petį. Kai suėjo šešeri, tolesniam gydymui buvau paguldyta į vaikų ligoninę Meksike. Mama liko Čiapase dirbti viename ūkyje, todėl Meksike buvau su močiute. Tačiau didžiąją laiko dalį praleisdavau ligoninėje.

Kai buvau aštuonerių, sveikata kiek pagerėjo. Bet vėliau ėmė blogėti, ir judėti kaskart galėjau vis mažiau. Tada gydytojai ir pasakė, kad visą likusį gyvenimą turėsiu naudotis ramentais ir įtvarais.

Turėdama 15 metų jau buvau ištvėrusi 25 operacijas: stuburo, kojų, kelių, kulkšnių ir kojų pirštų. Po kiekvienos tokios operacijos būdavo reabilitacijos periodas. Po vienos operacijos man sugipsavo kojas. Nuėmus gipsą, turėjau daryti skausmingus pratimus.

Ateina tikroji paguoda

Mane, tuomet vienuolikmetę, besveikstančią po vienos operacijos, aplankė mama. Iš Jehovos liudytojų leidžiamo žurnalo Sargybos bokštas sužinojusi, kad Jėzus išgydė ligonius ir net paralyžiuotąjį, kad šis galėtų vaikščioti, tą žurnalą mama atvežė man. Paslėpiau jį po pagalve, bet vieną dieną jis dingo. Slaugytojos, radusios žurnalą, jį paėmė ir išbarė mane, kad tokį skaitau.

Maždaug po metų mama vėl atvyko pas mane iš Čiapaso. Tuo metu liudytojai jau vedė jai Biblijos studijas. Mama man atvežė knygą „Nuo prarastojo iki sugrąžintojo Rojaus“ (From Paradise Lost to Paradise Regained) * ir pasakė: „Jei nori gyventi  pažadėtame naujajame pasaulyje, kur Jėzus tave išgydys, turi studijuoti Bibliją.“ Nors močiutė tam priešinosi, būdama maždaug 14 metų, liudytojų padedama pradėjau studijas. Kitais metais turėjau palikti ligoninę, nes čia buvo gydomi tik maži vaikai.

Grumiuosi su sunkumais

Pasijutau labai prislėgta. Dėl močiutės priešiškumo turėjau grįžti į Čiapasą pas tėvus. Tačiau namuose susidūriau su kitomis problemomis, nes tėvas buvo alkoholikas. Kurį laiką atrodė, kad gyventi nėra prasmės, todėl ėmiau galvoti apie nusinuodijimą. Bet tolesnės Biblijos studijos pakeitė mano mąstymą. Dievo pažadas apie rojų žemėje teikė man džiaugsmo.

Apie nuostabią Biblijos viltį pradėjau pasakoti ir kitiems (Izaijo 2:4; 9:6, 7; 11:6-9; Apreiškimo 21:3, 4). Galiausiai 1968-ųjų gegužės 8-ąją, būdama 18, pasikrikštijau. Viltimi, kuri paskatino mane gyventi toliau, dalinuosi su kitais žmonėmis. Nuo 1974 metų kas mėnesį tam skiriu daugiau kaip 70 valandų.

Prasmingas gyvenimas

Po kurio laiko mudvi su mama persikėlėme į Tichuanos miestą netoli Meksikos ir Jungtinių Valstijų sienos. Gyvenamoji vieta yra kaip tik pagal mūsų reikmes. Po namus vis dar pavaikštau su įtvarais ir ramentais, o kai reikia virti, skalbti ar lyginti drabužius, sėduosi į invalido vežimėlį. Į skelbimo tarnybą važiuoju man pritaikytu elektriniu vežimėliu.

Biblinėmis temomis su žmonėmis kalbuosi ne tik gatvėje ir jų namuose, bet ir reguliariai lankausi šalimais esančioje ligoninėje, kad apie tai pasikalbėčiau su laukiančiaisiais eilėje pas gydytoją. Paskui savo vežimėlį nuvairuoju į turgų, apsiperku ir grįžtu namo padėti mamai paruošti valgį ir apsitvarkyti.

Kad uždirbčiau mudviejų pragyvenimui, prekiauju padėvėtais drabužiais. Mamai dabar 78, ir ji nedaug ką begali, nes jau tris kartus ją buvo ištikęs širdies priepuolis. Todėl rūpinuosi mamos vaistais ir mityba. Nepaisydamos savo silpnos sveikatos, abi stengiamės nepraleisti bendruomenės sueigų. Daugiau kaip 30 žmonių, kuriems per tiek metų vedžiau Biblijos studijas, dabar taip pat dalyvauja krikščioniškoje veikloje.

Esu įsitikinusi, kad ilgainiui išsipildys Biblijos pažadas: „Tada raišasis šokinės tartum elnias.“ O kol kas mane guodžia šie Dievo žodžiai: „Nebijok, nes aš su tavimi, nebūgštauk, nes aš tavo Dievas! Stiprinsiu tave, padėsiu tau, remsiu tave savo teisumo dešine“ (Izaijo 35:6; 41:10). *

[Išnašos]

[Iliustracija 12 puslapyje]

Su kojų įtvarais, kai man buvo septyneri

[Iliustracija 13 puslapyje]

Skelbimo tarnyboje naudojuosi man pritaikytu elektriniu vežimėliu