Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Ar sukeliant sau skausmą lengviau artintis prie Dievo?

Ar sukeliant sau skausmą lengviau artintis prie Dievo?

Biblijos požiūris

Ar sukeliant sau skausmą lengviau artintis prie Dievo?

VIEN pagalvojus, kad reikėtų sukelti sau skausmą, daugeliui darosi atgrasu. Tačiau tikintieji, kurie save kankina plakimu, pasninku iki išsekimo, vilkėdami ašutine, kuri dirgina odą, aukštinami kaip dievobaimingumo pavyzdžiai. Tokie dalykai nėra tiktai viduramžių atgyvena. Paskutiniais naujienų agentūrų duomenimis, save plaka net žinomi šiuolaikinių religijų vadovai.

Kas žmones skatina šitaip išreikšti savo tikėjimą? Vienos neva krikščioniškos organizacijos atstovo žodžiais tariant, „laisva valia save kankinti reiškia būti su Jėzumi Kristumi ir išgyventi tuos kentėjimus, kuriuos jis noriai prisiėmė, kad išvaduotų mus iš nuodėmės“. Nors religiniai vadovai turi savų argumentų, ką šiuo klausimu sako Biblija?

Mylėkite savo kūną

Biblija nepataria garbinti Dievą pačiam sau sukeliant fizinį skausmą ir tokių veiksmų netoleruoja. Joje ne kartą esame raginami rūpintis savo kūnu. Pažiūrėkime, kaip aprašoma vyro ir žmonos tarpusavio meilė. Užsimenant, kad vyrui įprasta rūpintis savo kūnu, raginama: „Vyrai privalo mylėti savo žmonas tartum savuosius kūnus. [...] Niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus Bažnyčią“ (Efeziečiams 5:28, 29).

Ar priesakas mylėti žmoną kaip savąjį kūną turėtų prasmės, jeigu iš tikinčiojo būtų laukiama, kad per kokias nors religines apeigas jis save žalotų? Akivaizdu, jog iš tų, kurie vertina biblinius principus, tikimasi, kad jie rūpinsis savo kūnu ir tam tikra prasme net jį mylės, o ši nuosaiki meilė sau išaugs į meilę sutuoktinei.

Todėl Biblijoje yra nemažai principų, padedančių skaitytojams puoselėti savo kūną. Pavyzdžiui, kalbama apie saikingos mankštos naudą (1 Timotiejui 4:8, NW). Atskleidžiama kai kurių maisto produktų gydomoji galia, primenama apie blogus netinkamos mitybos padarinius (Patarlių 23:20, 21; 1 Timotiejui 5:23). Raginama palaikyti savo sveikatą, nes tik taip žmogus gali būti kiek įmanoma veiklus (Mokytojo 9:4). Jeigu Biblija skatina šitaip saugoti savo sveikatą, kaip tad ji galėtų skatinti save žaloti? (2 Korintiečiams 7:1)

Ar krikščionys turėtų atkartoti Jėzaus kančias?

Vis dėlto kai kurios organizacijos elgiasi klaidingai. Jos akcentuoja Jėzaus bei jo pirmųjų sekėjų kentėjimus, kad paskatintų ir šių laikų tikinčiuosius save kankinti. Bet Biblijoje aprašyti Dievo tarnai niekada nekankino patys savęs. Kai krikščionys, rašiusieji Bibliją, pasakojo apie Kristaus kančias, jie siekė padrąsinti bendratikius ištverti persekiojimus, o ne juos išprovokuoti. Todėl tie, kas tyčia žaloja savo kūną, Jėzumi Kristumi neseka.

Pailiustruokime tai tokiu pavyzdžiu. Įsivaizduokite, kad įtūžusi gauja plūsta ir muša jūsų brangų draugą. Jis į tai reaguoja ramiai ir taikiai, nesmogia atgal ir jų neįžeidinėja. Ar norėdamas sekti savo draugo pavyzdžiu pradėtumėte save mušti ir užgaulioti? Žinoma, ne! Juk taip elgdamasis imituotumėte gaujos veiksmus. Jeigu jus panašiai kas užpultų, tiesiog stengtumėtės neatsakyti tuo pačiu.

Todėl aišku, jog iš Kristaus sekėjų nelaukiama, kad jie sukeltų sau skausmą, tarsi jiems reikėtų mėgdžioti įtūžusią gaują, kuri kankino Jėzų ir siekė jį nužudyti (Jono 5:18; 7:1, 25; 8:40; 11:53). Priešingai, persekiojami jie turi elgtis ramiai ir taikiai kaip elgėsi kančias patirdamas Jėzus (Jono 15:20).

Iškraipymai

Dar prieš krikščioniškuosius laikus šventieji raštai, reguliavę žydų gyvenimą ir Dievo garbinimą, perspėjo juos nežaloti savo kūno. Pavyzdžiui, Įstatymas aiškiai draudė žydams raižyti save, kas senovėje, matyt, buvo įprasta nežydų tautose (Kunigų 19:28; Pakartoto Įstatymo 14:1). Jei Dievas nenorėjo, kad kūnas būtų žalojamas pjūviais, aišku, jam negalėjo būti priimtinas ir čaižymasis botagais. Šis Biblijos reikalavimas aiškus — bet koks tyčinis savęs žalojimas Dievui nepriimtinas.

Kaip menininkas nori, kad būtų vertinama jo kūryba, taip ir Jehova Dievas — Kūrėjas — nori, kad būtų vertinamas jo kūrinys — žmogaus kūnas (Psalmyno 139:14-16). Taigi savęs marinimas nesustiprina mūsų santykių su Dievu. Priešingai, juos gadina ir iškreipia evangelijų mokymus.

Dievo įkvėptas apaštalas Paulius apie tokias despotiškas žmonių sukurtas doktrinas rašė: „Tie nuostatai, beje, atrodo išmintingi dėl prasimanyto pamaldumo, nusižeminimo ir kūno varginimo, tačiau yra beverčiai ir tarnauja kūnui patenkinti“ (Kolosiečiams 2:20-23). Įprotis skausmingai save žaloti išties bevertis ir nepadeda artintis prie Dievo. Kai garbiname Dievą taip, kaip jis reikalauja, jaučiame atgaivą ir širdies ramybę (Mato 11:28-30).

AR ŽINOTE?

● Koks Dievo požiūris į žmogaus kūną? (Psalmyno 139:13-16)

● Ar savęs kankinimas padeda įveikti netinkamus troškimus? (Kolosiečiams 2:20-23)

● Ar teisingas Dievo garbinimas turėtų mus apsunkinti arba versti kentėti? (Mato 11:28-30)

[Anotacija 11 puslapyje]

Biblijos reikalavimas aiškus — bet koks tyčinis savęs žalojimas Dievui nepriimtinas

[Iliustracija 10 puslapyje]

Piligrimas, kęsdamas skausmą, eina klūpsčiomis bažnyčios link

[Šaltinio nuoroda]

© 2010 photolibrary.com