Kaip padėti sielvartaujančiam žmogui

„Viešpats arti tų, kurie sielojasi“ (Psalmyno 34:19 [34:18, Brb]).

MIRUS artimam žmogui, gali ištikti šokas, apimti prieštaringi jausmai: apatija, liūdesys, galbūt net kaltė ar pyktis. Kaip paminėta ankstesniame straipsnyje, kiekvienas gedi skirtingai. Todėl nebūtinai patirsite visus šiuos jausmus ar sielvartą parodysite taip kaip kiti. Tačiau kai liūdesio nebegalite pakelti, vienaip ar kitaip jį išreikšti nėra blogai.

„Neužgniaužkite sielvarto!“

Jau cituota gydytoja Eloiza po mamos mirties stengėsi neparodyti savo jausmų. „Iš pradžių verkiau, — sako ji, — bet greit susitvardžiau — panašiai kaip mirus pacientui. Tikriausiai dėl to žymiai pablogėjo mano sveikata. Kiekvienam netekusiam brangaus žmogaus patariu: „Neužgniaužkite sielvarto! Išliekite neigiamas emocijas ir jums palengvės.“

Tačiau slenkant dienoms ir savaitėms, galite pasijausti kaip Sesilija, kurios vyras mirė nuo vėžio. „Kartais, — sako ji, — esu nepatenkinta savimi, nes, rodos, nepateisinu lūkesčių tų, kurių manymu, jau turėjau būti pamiršusi gėlą.“

Jei ir jus užplūsta tokios mintys, stenkitės nepamiršti, kad nėra vieno „teisingo“ būdo gedėti. Vieni lengviau išgyvena netektį, kiti — sunkiau. Tokiais atvejais nieko nepaskubinsite, todėl nemanykite, kad būtina užsibrėžti „terminą“, kuriam pasibaigus turėtumėte pasijusti geriau. *

Tačiau kaip tada, jeigu skausmas niekaip nesiliauja, ir esate tiesiog iškamuotas nevilties? Gal jaučiatės panašiai kaip Jokūbas, teisus žmogus, kuris, sužinojęs apie savo sūnaus Juozapo mirtį, „atsisakė būti paguostas“ (Pradžios 37:35). Jei taip reaguojate ir jūs, ko galėtumėte imtis, kad sielvartas nesugniuždytų?

 Rūpinkitės savimi. „Kartais jaučiu siaubingą nuovargį ir suvokiu, jog daugiau tverti nebegaliu“, — sako Sesilija. Kaip rodo jos žodžiai, širdgrauža gali pareikalauti be galo daug fizinių bei emocinių jėgų. Todėl ypač vertėtų susirūpinti savo fizine sveikata. Pakankamai ilsėkitės ir maitinkitės visaverčiu maistu.

Suprantama, galbūt nesinori valgyti, o juo labiau eiti apsipirkti ir gaminti. Vis dėlto nesirūpindamas mityba tapsite neatsparus infekcijoms ir ligoms, o tuomet bus dar sunkiau ištverti sielvartą. Stenkitės valgyti bent po truputį, kad palaikytumėte gerą sveikatą. *

Jei pajėgiate, kiek nors mankštinkitės, net jei tai — tik pasivaikščiojimas. Naudinga bet kokia fizinė veikla, nes tuomet būtų proga išeiti iš namų. Negana to, saikingai mankštinantis smegenyse išsiskiria endorfinai — cheminės medžiagos, kurios gali pagerinti jūsų savijautą.

Priimkite kitų pagalbą. Tai gali būti ypač svarbu, kai miršta sutuoktinis. Tikriausiai jis arba ji atlikdavo daugybę darbų, o dabar nėra kam jų daryti. Pavyzdžiui, jeigu sutuoktinis rūpinosi šeimos finansais arba namų ruoša, iš pradžių jums vienam gali būti sunku viską aprėpti. Tokiu atveju taktiškas draugų patarimas labai pravers (Patarlių 25:11).

 Biblijoje tikru draugu vadinamas tas, kuris „gimęs vargu dalytis“ (Patarlių 17:17). Todėl neatsiskirkite nuo kitų, galvodamas, kad būsite jiems našta. Priešingai, bendravimas jums padės išbristi iš sielvarto. Po motinos mirties jaunai moteriai, vardu Sali, bendravimas su kitais labai pakėlė dvasią. „Daugelis draugų kviesdavo mane eiti kartu į renginius, — sako ji. — Tai iš tikrųjų padėjo įveikti skaudžią vienatvę. Visada buvau dėkinga už tai, kad žmonės manimi domėjosi, pavyzdžiui, paprasčiausiai klausdavo: „Kaip tu dabar laikaisi?“ Pastebėjau, kad pokalbiai apie mamą padėjo užsigydyti žaizdas.“

Nevenkite prisiminimų. Stenkitės prisiminti malonias akimirkas, kurias praleidote su mylimu žmogumi, pavyzdžiui, žiūrinėdamas nuotraukas. Tiesa, iš pradžių tai gali sukelti skausmą. Tačiau ilgainiui tokie prisiminimai, užuot žeidę, padės atsitiesti.

Galima net pabandyti dienoraštyje aprašyti džiugius praeities prisiminimus ir net tai, ką būtumėte pasakęs, jei jums brangus žmogus tebebūtų gyvas. Rašymas gali būti puikus būdas išlieti jausmus, ir tada bus lengviau juos suprasti pačiam.

Ar vertėtų laikyti mirusiojo asmeninius daiktus? Nuomonių yra visokių, ir nenuostabu, nes kiekvienas gedime skirtingai. Vieni mano, jog tokie daiktai kliudo, kiti — jog padeda atsikratyti liūdesio. „Aš saugau daug mamos daiktų, — sako jau minėta Sali. — Taip man lengviau susitaikyti su netektimi.“ *

Pasikliaukite „visokios paguodos Dievu“. Biblijoje sakoma: „Pavesk savo rūpesčius Viešpačiui, ir jis tave palaikys“ (Psalmyno 55:23 [55:22, Brb]). Malda nėra tik priemonė apsiraminti. Tai realus ir pagrindinis bendravimo būdas su „visokios paguodos Dievu, kuris guodžia mus kiekviename sielvarte“ (2 Korintiečiams 1:3, 4).

Dievo Žodis, Biblija, teikia pačią didžiausią paguodą. Krikščionių apaštalas Paulius rašė: „Turiu Dieve viltį, jog bus teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimas iš numirusių“ (Apaštalų darbų 24:15). Kai sielvartaujame mirus artimajam, Biblija pagrįsta prikėlimo viltis gali nepaprastai paguosti. * Tuo įsitikino Loren, kurios paauglys brolis žuvo įvykus nelaimei. „Kad ir kaip blogai jausdavausi, — sako ji, — imdavau Bibliją ir skaitydavau, net jei pajėgdavau perskaityti  tik vieną eilutę. Rinkdavausi tokias eilutes, kurios ypač padrąsina, ir grįždavau prie jų vėl ir vėl. Pavyzdžiui, mane guodė Jėzaus žodžiai Mortai, pasakyti Lozoriui mirus: „Tavo brolis prisikels!“ (Jono 11:23).

„Neleiskite sielvartui jus gniuždyti“

Kad ir kaip būtų sunku, pastangos įveikti sielvartą padės gyventi toliau. Nesijauskite kaltas, kad neliūdėdamas dėl brangaus žmogaus mirties, jį tarsi išduodate ar pamirštate. Juk iš tikrųjų jo niekada nepamiršite. Tam tikromis aplinkybėmis gali užplūsti prisiminimai, bet jų sukeliamas skausmas ilgainiui rims.

Tuomet galbūt ateis laikas, kai tie liūdni ir kartu malonūs prisiminimai nebežeis širdies. Ešli, apie kurią rašyta ankstesniame straipsnyje, pasakoja: „Puikiai prisimenu dieną prieš mamos mirtį. Atrodė, kad jai pagerėjo, ir ji pirmą kartą po daugelio dienų atsikėlė iš lovos. Kol sesuo šukavo mamai plaukus, visos trys iš kažko ėmėme juoktis, ir aš pamačiau mamos veide šypseną, kurios jau seniai nebuvau mačiusi. Ji buvo tokia patenkinta vien dėl to, kad yra su savo dukromis.“

Taip pat bus gera prisiminti jums brangių žmonių vertingas pamokas. Štai Sali sako: „Mama buvo nuostabi mokytoja. Ji puikiai patardavo nė kiek nepamokslaudama ir išmokė mane priimti tinkamus sprendimus taip, tarsi jie būtų mano, o ne jos ar tėčio padiktuoti.“

Būtent prisiminimai ir gali būti ta varomoji jėga, padėsianti eiti pirmyn. Tą suprato ir jaunuolis Aliksas. „Tėčiui mirus, — sako jis, — nusprendžiau gyventi taip, kaip jis mane mokė, — niekada neprarasti gyvenimo džiaugsmo. Tiems, kurie neteko bent vieno iš tėvų, pasakyčiau štai ką: „Tuštumą jausite kone visada, bet neleiskite sielvartui jus gniuždyti. Raudokite, liūdėkite kaip jums atrodo tinkama, bet nepamirškite — gyvenimas priešaky — išnaudokite jį protingai.“

[Išnašos]

[Anotacija 8 puslapyje]

„Kad ir kaip blogai jausdavausi, imdavau Bibliją ir skaitydavau, net jei pajėgdavau perskaityti tik vieną eilutę“ (Loren)

[Rėmelis/iliustracija 7 puslapyje]

KAIP ĮVEIKTI KALTĖS JAUSMĄ

Galbūt manote, jog ne viską padarėte, kad jūsų artimasis nemirtų. Paguoda žinoti, jog pats kaltės — tikros ar įsivaizduojamos — jausmas yra normali gedinčiojo būsena. Ir vėl — nebūtina tokių jausmų laikyti savyje. Jei kalbėsite apie tai su kitais, jums gerokai palengvės.

Tačiau svarbu suprasti viena: kad ir kaip mylėtume kitą žmogų, negalime nei kontroliuoti jo gyvenimo, nei apsaugoti jį nuo „laiko ir atsitiktinumo“ (Mokytojo 9:11). Be abejo, jūs neturėjote blogų motyvų. Pavyzdžiui, jei per vėlai kreipėtės į gydytoją, juk nelinkėjote, kad artimasis sirgtų ir numirtų? Žinoma, ne! Tad ar išties esate kaltas dėl jo mirties? Ne.

Vienai motinai, autoavarijoje praradusiai dukterį, pavyko atsikratyti kaltės jausmo. Ji aiškina: „Jaučiausi kalta, kad nepasilikau jos namuose. Bet vėliau supratau, kad taip manyti absurdiška. Juk nebuvo nieko bloga ją išleisti su tėčiu, kai jis ėjo tvarkyti reikalų. Tiesiog tai buvo nelaimingas atsitikimas.“

„Bet kiek daug nesuspėjau pasakyti ar padaryti“, — galbūt pagalvosite. Tai tiesa, bet kas iš mūsų galėtų teigti esąs tobulas tėvas, motina ar vaikas? Biblija mums primena: „Mes visi dažnai nusižengiame. Kas nenusideda kalbėdamas, tas yra tobulas žmogus“ (Jokūbo 3:2; Romiečiams 5:12). Todėl pripažinkite, kad nesate tobulas ir jūs. Nuolat svarstydamas, „jei tik...“, nieko nepakeisite, tik galbūt ilgiau sielvartausite. *

[Išnaša]

[Iliustracija 6 puslapyje]

Kartais gedinčiam senyvam tėvui tenka guosti savo sielvartaujantį suaugusį vaiką

[Iliustracijos 9 puslapyje]

Išgyventi artimojo netektį bus lengviau, jei rašysite dienoraštį, žiūrinėsite nuotraukas ir neatsisakysite kitų pagalbos