AŠAROS mus lydi nuo pat gimimo. Vienas specialistas aiškina, jog verksmas nuo pat kūdikystės yra tartum akustinė bambagyslė, — šitaip išreiškiame prašymą, kad kas nors pasirūpintų mūsų emociniais bei fiziniais poreikiais. Bet kodėl liejame ašaras net ir suaugę, gebėdami bendrauti kitaip?

Neretai akys paplūsta ašaromis dėl įvairiausių emocijų. Verkiame iš sielvarto, nusivylimo, fizinio ar emocinio skausmo. Ašaros byra ir apėmus euforijai, atslūgus įtampai ar ką pasiekus, tačiau tai — jau džiaugsmo ašaros. Verksmas būna ir užkrečiamas. „Kai pamatau ką nors raudant, nesvarbu dėl ko, — susigraudinu iki ašarų“, — sako Marija. Gal ir jums kada suspaudė širdį žiūrint filmą ar skaitant knygą.

Kad ir kokia būtų priežastis, ašaros — galingas ginklas. „Mažai tėra būdų per trumpą laiką pasakyti tiek daug“, — aiškinama knygoje Adult Crying. Paprastai į ašaras negali nereaguoti. Pavyzdžiui, daugeliui iš mūsų sunku ignoruoti iš liūdesio liejamas ašaras, nes iš to suprantame, jog kažkas kenčia. Todėl verkiantį žmogų norisi paguosti ar jam padėti.

Vienų specialistų nuomone, išsiverkti ir taip išlieti emocijas naudinga, o kas nuolat užgniaužia ašaras, gali pakenkti savo sveikatai. Kiti teigia, jog fizinė ar psichologinė ašarų nauda moksliškai neįrodyta. Vis dėlto, kaip rodo apklausos, 85 procentai moterų ir 73 procentai vyrų pripažino, jog išsiverkus palengvėja. „Kartais man tiesiog reikia išsiverkti, — sako Noemi. — Paskui giliai atsikvepiu, ir gyvenimas nušvinta ryškesnėmis spalvomis.“

Bet palengvėti žmogui gali ne vien dėl to, kad išsiverkė. Labai svarbu, kaip į tai reaguoja kiti. Kai aplinkiniai ima mus guosti ar nori padėti, nuotaika praskaidrėja.  Priešingu atveju susigėstame arba jaučiamės atstumti.

Deja, apie verksmą žinome toli gražu ne viską. Aišku tik tiek — ašaros yra vienas iš Dievo mums duotų būdų jausmams išreikšti.