Gedėjimą specialistai skirsto į tam tikras stadijas, tačiau kiekvienas artimojo netektį išgyvena savaip. Ar skirtinga reakcija reiškia, jog kai kurie sielvartauja mažiau arba užgniaužia savo jausmus? Nebūtinai. Nors skausmo išliejimas gali turėti gydantį poveikį, niekas nežino, koks yra „teisingas būdas“ gedėti. Daug priklauso nuo kultūros, kurioje žmogus užaugo, nuo jo charakterio, gyvenimo patirties ir kokiomis aplinkybėmis neteko artimojo.

Ištikus artimojo mirčiai daug kas nežino, kaip tai juos paveiks emociškai, su kokiais sunkumais jie susidurs. Aptarkime kai kurias reakcijas, būdingas daugeliui.

Emocinis sukrėtimas. Tikėtina, jog verksite, ilgėsitės mirusiojo, jūsų nuotaika dažnai keisis. Emocinius išgyvenimus dar labiau sustiprins ryškūs prisiminimai bei sapnai. Tačiau pirmoji reakcija gali būti šokas ir netekties neigimas. Tina prisimena, kaip ji jautėsi, kai staiga mirė jos vyras Timas. „Iš pradžių buvau tarsi sustingusi, net negalėjau verkti, – sako ji. – Sukrėtimas buvo toks didelis, jog kartais darėsi sunku kvėpuoti. Negalėjau patikėti tuo, kas nutiko.“

Nerimas, pyktis, kaltės jausmas. „Kurį laiką po mūsų 24-erių metų sūnaus Eriko mirties mudu su žmona Jolanda buvo užvaldęs pyktis, – sako Aivanas. – Tai mus nustebino, nes šiaip nesame pikti žmonės. Taip pat kankino kaltės jausmas, svarstėme, ar negalėjome dar kaip nors padėti savo sūnui.“ Alechandras, kurio žmona mirė po sunkios ligos, irgi jautė kaltę. „Iš pradžių maniau, kad jei Dievas leidžia man taip liūdėti, tikriausiai esu blogas žmogus. Paskui ėmiau smerkti save, kad tarsi kaltinau Dievą už tai, kas atsitiko“, – prisipažįsta jis. Pirmame straipsnyje minėtas Kostas sako: „Kartais net pykau ant Sofijos už tai, kad mirė. Tada ėmiau graužtis dėl to, kad taip jaučiuosi. Juk ji nekalta.“

Padrikos mintys. Būna momentų, kai gedintį asmenį persekioja protu nepaaiškinamos mintys. Pavyzdžiui, jis gali įsivaizduoti, kad mirusį žmogų girdi, jaučia ar mato. Kai kam sunku sukaupti dėmesį, sušlubuoja atmintis. Tina pasakoja: „Kartais su kuo nors bendraudama suvokdavau, kad mano mintys kažkur kitur. Jos sukosi apie Timą ir jo mirtį. Negebėjimas susikaupti mane labai slėgė.“

Noras atsiskirti nuo kitų. Sielvartaujantį žmogų gali varginti ar net erzinti kitų buvimas šalia. Kostas sako: „Tarp porų jausdavausi nereikalingas, tarp nesusituokusiųjų irgi būdavo nejauku.“ Aivano žmona Jolanda prisimena: „Nervindavo žmonės, kurie skųsdavosi problemomis, regis, daug menkesnėmis negu mūsų! Kiti girdavosi savo vaikų pasiekimais. Džiaugiausi dėl jų, bet sykiu buvo sunku klausytis. Mudu su vyru pripažinome, kad gyvenimas nestovi vietoje, tačiau neturėjome nei noro, nei kantrybės dalyvauti tokiuose pokalbiuose.“

Sveikatos problemos. Neretai sutrinka valgymo ir miego įpročiai, krinta arba auga svoris. Aronas prisimena, ką patyrė pirmais metais po tėvo mirties: „Kankino nemiga. Kasnakt prabusdavau tuo pačiu metu ir galvodavau apie tėvą, jo mirtį.“

 Alechandras sako turėjęs keistų negalavimų. „Keletą kartų ėjau pas gydytojus ir jie patikino, kad esu sveikas. Įtariu, jog mano savijautai poveikį darė netekties skausmas.“ Tie simptomai galiausiai išnyko. Vis dėlto pasitikrinti sveikatą buvo išmintingas sprendimas. Sielvartavimas gali susilpninti imuninę sistemą, paaštrinti negalavimus, net sukelti naujas ligas.

Sunku atlikti būtinus darbus. Aivanas pasakoja: „Apie Eriko mirtį turėjome pranešti ne tik giminaičiams bei draugams, bet ir jo darbdaviui, buto šeimininkui, dar kai kam. Taip pat reikėjo užpildyti daug teisinių dokumentų. Paskui tvarkėme asmeninius Eriko daiktus. Visi tie darbai reikalavo dėmesio tuomet, kai buvome išsekę fiziškai ir emociškai.“

Tačiau daug kam tikrieji sunkumai prasideda vėliau, kai tenka tvarkyti reikalus, kuriais anksčiau rūpinosi dabar jau miręs šeimos narys. Taip buvo ir Tinai. Ji sako: „Mūsų finansiniais ir verslo reikalais visada rūpinosi Timas. Kai tai užgulė mano pečius, ėmiau jausti dar didesnę įtampą. Neįsivaizdavau, ar galėsiu visa tai sėkmingai tvarkyti pati.“

Skaitant šį straipsnį galbūt susidaro vaizdas, jog ištverti artimojo mirtį be galo sunku. Tiesa, skausmas netekus mylimo žmogaus būna labai stiprus, tačiau ši informacija gali padėti jį lengviau pakelti. Taip pat dera atminti, jog ne kiekvienas patiria visus minėtus sunkumus. Be to, gedintįjį gali bent šiek tiek paguosti žinojimas, jog sielvartauti dėl artimojo netekties yra normalu.

Laikas gydo. Netekties skausmas nesitęs amžinai, ilgainiui atlėgs. Tai nereiškia, jog visiškai atsigausite arba pamiršite artimą žmogų, tačiau po truputį širdgėla aprims. Aišku, ją netikėtai gali sužadinti prisiminimai per vestuvių, mirties ar kitas metines. Bet galiausiai dauguma žmonių atgauna emocinę pusiausvyrą ir pajėgia susitelkti į kasdienę veiklą, ypač jeigu jiems padeda šeimos nariai bei draugai ir jei patys daro, ką gali.

Kiek tai truks? Kai kas geriau pasijaučia jau po kelių mėnesių, tačiau daugeliui palengvėja tik po metų ar dvejų, o kitiems atsigauti reikia dar daugiau laiko. * Alechandras prisimena: „Mane stiprus sielvartas kankino apie trejus metus.“

Būkite kantrus sau. Rūpinkitės šia diena, viską darykite neskubėdamas, žinokite, jog netekties skausmas netruks amžinai. Pamąstykite, ko galite imtis, kad palengvintumėte savo sielvartą ir neleistumėte jam per ilgai užsitęsti.