UŽ LAIVO likę žmonės tęsė savo ankstesnį gyvenimą. Jie vis dar netikėjo, kad užeis Tvanas. Jie tikriausiai juokėsi dar labiau negu anksčiau. Bet greitai jie nustojo juoktis.

Netikėtai pasipylė vanduo. Jis liejosi iš dangaus lyg būtų pilamas iš kibiro. Nojus buvo teisus! Bet dabar buvo per vėlu kam nors patekti į laivą. Jehova buvo tvirtai uždaręs duris.

Greitai visos žemumos buvo apsemtos. Vandenys liejosi tarsi didelės upės. Jie griovė medžius bei rideno didelius akmenis, taip keldami daug triukšmo. Žmonės buvo apimti baimės. Jie lipo į aukštesnes vietas. Ak, kaip jie gailėjosi, kad nepaklausė Nojaus ir neįėjo į laivą, kol dar durys buvo jiems atviros! Bet dabar jau buvo vėlu.

Vanduo kilo vis aukščiau ir aukščiau. Jis liejosi iš dangaus 40 dienų ir 40 naktų. Jis kilo kalnų šlaitais ir greitai buvo apsemti netgi patys aukščiausi kalnai. Visi žmonės ir gyvūnai už laivo ribų žuvo, kaip Dievas ir buvo sakęs. Tačiau laive visi buvo saugūs.

Nojus ir jo sūnūs statydami laivą buvo atlikę gerą darbą. Vanduo pakėlė jį ir jis plūduriavo vandens paviršiuje. Pagaliau vieną dieną, nustojus lyti lietui, nušvito saulė. Koks vaizdas! Kur tik bepažvelgsi — vien didžiulis vandenynas. Viena, kas buvo matoma — tai paviršiuje plūduriuojantis laivas.

Milžinų nebeliko. Jų nebebus ir jie daugiau nebegalės kenkti žmonėms. Visi jie žuvo kartu su savo motinomis ir kitais blogais žmonėmis. Bet kas atsitiko jų tėvams?

Milžinų tėvai nebuvo tokie kaip mes, žmonės. Jie buvo angelai, nužengę gyventi kaip vyrai žemėje. Taigi, užėjus Tvanui, jie nežuvo su likusiais žmonėmis. Jie paliko žmogiškus kūnus, kuriuos buvo pasidarę, ir kaip angelai vėl sugrįžo į dangų. Bet jiems nebebuvo leista likti Dievo angelų šeimoje. Taip jie tapo Šėtono angelais. Biblijoje jie vadinami demonais.

Dabar Dievas sukėlė vėją, ir tvano vandenys ėmė slūgti. Po penkių mėnesių laivas sustojo kalno viršūnėje. Praėjo dar daug dienų ir buvusieji laive galėjo pažvelgti laukan ir pamatyti kalnų viršūnes. Vandenys vis slūgo ir slūgo.

Tada Nojus išleido iš laivo juodą paukštį — varną. Paukštis kurį laiką skraidžiojo aplinkui, bet, neradęs tinkamos vietos nutūpti, sugrįžo. Taip jis darė kelis kartus ir kiekvieną kartą sugrįžęs nusileisdavo pailsėti ant laivo.

Nojus norėjo pamatyti, ar nutekėjo vandenys, todėl jis išleido iš laivo kitą paukštį — balandį. Bet balandis taip pat sugrįžo, kadangi nerado vietos nutūpti. Nojus išleido jį antrą kartą ir jis atnešė savo snape alyvmedžio lapą. Taip Nojus sužinojo, kad vanduo atslūgo. Nojus išleido balandį trečią kartą, ir paukštis, pagaliau radęs sausą vietą, pasiliko ten gyventi ir nebegrįžo.

Dabar Dievas kreipėsi į Nojų. Jis sakė: ‘Išeik iš laivo. Pasiimk kartu visą savo šeimą ir gyvūnus.’ Jie buvo išbuvę laive daugiau kaip metus. Todėl galime įsivaizduoti, kokie jie buvo laimingi, galėdami vėl būti lauke ir būti gyvi!