PRAĖJO daug metų. Nojaus sūnūs turėjo daug vaikų. Jų vaikai užaugo ir turėjo dar daugiau palikuonių. Greitai žemėje buvo daug žmonių.

Vienas iš jų buvo Nojaus proanūkis, vardu Nimrodas. Jis buvo blogas žmogus, medžiotojas, kuris žudė gyvūnus ir žmones. Nimrodas taip pat iškėlė save karaliumi, kad valdytų kitus. Dievas nemėgo Nimrodo.

Visi žmonės tuomet kalbėjo viena kalba. Nimrodas norėjo, kad jie visi gyventų vienoje vietoje, o jis galėtų juos valdyti. Tad ar žinai, ką jis padarė? Jis liepė žmonėms statyti miestą ir jame didelį bokštą. Piešinyje tu matai, kaip jie gamina plytas.

Jehovai Dievui nepatiko ši statyba. Dievas norėjo, kad žmonės pasiskirstytų ir gyventų visoje žemėje. Bet žmonės sakė: ‘Eime, pastatykime miestą ir tokį aukštą bokštą, kad jo viršūnė siektų dangų. Tada mes išgarsėsime!’ Žmonės troško garbės ne Dievui, o sau.

Dievas privertė žmones nutraukti bokšto statybą. Ar žinai, kaip? Jis padarė, kad, užuot kalbėję viena, žmonės staiga pradėjo kalbėti skirtingomis kalbomis. Statytojai daugiau nebegalėjo suprasti vienas kito. Štai kodėl jų miestas buvo pavadintas Babeliu, arba Babilonu, kas reiškia „sumaištis“.

Dabar žmonės pradėjo palikti Babelį. Asmenų grupės, kurios kalbėjo ta pačia kalba, iškeliavo gyventi kartu į kitas žemės sritis.