PAŽIŪRĖK, kaip Jėzus apkabinęs šį mažą berniuką. Tu gali pasakyti, kad Jėzus tikrai myli mažylius. Jį stebintys vyrai — tai jo apaštalai. Ką Jėzus jiems sako? Pažiūrėkime.

Jėzus ir jo mokiniai ką tik sugrįžo iš tolimos kelionės. Kelyje apaštalai tarpusavyje ginčijosi. Todėl, kai jie sugrįžta, Jėzus klausia jų: ‘Dėl ko ginčijotės kelyje?’ Iš tikrųjų Jėzus žino ginčo priežastį. Bet jis klausia norėdamas įsitikinti, ar apaštalai jam tai pasakys.

Apaštalai tyli, nes kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias. Kai kurie apaštalai nori būti svarbesni už kitus. Kaip Jėzus jiems parodys, kad neteisinga trokšti būti didžiausiam?

Jis pašaukia mažą berniuką ir pastato jį prieš juos. Po to jis sako savo mokiniams: ‘Aš noriu, kad jūs tai tikrai žinotumėte: kol nepasikeisite ir netapsite kaip maži vaikai, jūs niekaip neįeisite į Dievo karalystę. Didžiausias karalystėje yra tas, kuris tampa toks, kaip tas vaikas.’ Ar žinai, kodėl Jėzus taip pasakė?

Na, mažiems vaikams nerūpi būti didesniems arba svarbesniems už kitus. Todėl šiuo atžvilgiu apaštalai turi mokytis būti kaip vaikai ir nesiginčyti, kuris didesnis ar svarbesnis.

Ir kitais atvejais Jėzus parodo, kaip labai jis myli mažus vaikus. Po kelių mėnesių žmonės atveda savo vaikučius pas Jėzų. Apaštalai bando neleisti jų prie jo. Bet Jėzus sako savo apaštalams: ‘Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė.’ Po to Jėzus apkabina vaikus ir laimina juos. Argi ne gera žinoti, kad Jėzus myli mažus vaikus?