KAI Jėzus keliauja po šalį, jis gydo ligonius. Žinios apie šiuos stebuklus sklinda visuose kaimuose ir miestuose. Žmonės neša pas jį luošus, aklus ir kurčius bei daugelį kitų ligonių. Ir Jėzus visus juos išgydo.

Praėjo jau daugiau kaip treji metai, kai Jonas pakrikštijo Jėzų. Ir Jėzus sako savo apaštalams, kad greitai jis eis į Jeruzalę, kur bus nužudytas, o po to bus prikeltas iš mirusiųjų. O tuo tarpu jis ir toliau gydo ligonius.

Vieną dieną Jėzus moko per Šabą. Šabas yra žydų poilsio diena. Moteris, kurią čia matai, sunkiai serga. Štai jau 18 metų ji vaikšto susilenkusi ir negali išsitiesti. Jėzus deda ant jos rankas ir ji atsitiesia. Ji pagydyta!

Tai pamatę religiniai vadai įniršta. ‘Yra šešios darbo dienos, — šaukia vienas iš jų miniai. — Ateikite tomis dienomis ir gydykitės, o ne per Šabą!’

Bet Jėzus atsako: ‘Jūs esate pikti žmonės. Argi kas iš jūsų neatriša savo asilo ir neveda jo pagirdyti Šabo dieną? Tad argi ši vargšė moteris, serganti jau 18 metų, neturėjo būti išgydyta per Šabą?’ Jėzaus atsakymas sugėdina šiuos piktus žmones.

Vėliau Jėzus ir jo mokiniai pasuka link Jeruzalės. Kai tik jie palieka Jericho miestą, du elgetos neregiai išgirsta, kad praeina Jėzus. Todėl jie šaukia: ‘Jėzau, padėk mums!’

Jėzus pasišaukia akluosius ir klausia: ‘Ko norite, kad jums padaryčiau?’ Jie sako: ‘Viešpatie, kad atsivertų mūsų akys.’ Jėzus paliečia jų akis ir jie tuoj pat praregi! Ar žinai, kodėl Jėzus daro visus šiuos nuostabius stebuklus? Kadangi jis myli žmones ir nori, kad jie tikėtų jį. Ir mes galime būti tikri, kad niekas žemėje nebesirgs, kai jis valdys kaip Karalius.