ČIA stovi apaštalas Petras, o vyrai šalia jo — jo draugai. Bet kas šis žmogus, kuris lenkiasi Petrui? Ar jis turi taip daryti? Ar žinai, kas jis?

Šis vyras — Kornelijus. Jis yra Romos armijos karininkas. Kornelijus nepažįsta Petro, bet jam buvo pasakyta pakviesti jį į savo namus. Sužinokime, kaip tai įvyko.

Pirmieji Jėzaus pasekėjai buvo žydai, tačiau Kornelijus nėra žydas. Bet jis myli Dievą, jis meldžiasi jam ir daro žmonėms daug gero. Ir štai vieną popietę pasirodo jam angelas ir sako: ‘Dievas džiaugiasi tavimi ir žada atsakyti į tavo maldas. Pasiųsk žmones atvesti vyro, vardu Petras. Jis apsistojęs Jopėje pas Simoną, kurio namai stovi prie jūros.’

Tuojau pat Kornelijus siunčia vyrus surasti Petro. Kitą dieną jiems besiartinant prie Jopės, Petras yra ant plokščio Simono namų stogo. Čia Dievas padaro, kad Petras įsivaizduoja matąs didelę iš dangaus nusileidžiančią staltiesę. Ant jos — visų rūšių gyvūnai. Pagal Dievo įstatymą, šie gyvūnai buvo nešvarūs ir netiko maistui, tačiau balsas sako: ‘Kelkis, Petrai, pjauk ir valgyk.’

‘Ne! — atsako Petras. — Aš niekuomet nesu valgęs nešvaraus maisto.’ Bet balsas sako Petrui: ‘Nebevadink suteptu to, ką dabar Dievas laiko švariu.’ Taip atsitinka tris kartus. Kai Petras stebisi, ką tai galėtų reikšti, Kornelijaus pasiųsti vyrai pasiekia namus ir klausia Petro.

Petras nulipa žemyn ir sako: ‘Aš esu tas, kurio jūs ieškote. Su kokiu reikalu atėjote?’ Kai vyrai paaiškina, kad angelas liepė Kornelijui pasikviesti Petrą į savo namus, Petras sutinka eiti su jais. Kitą dieną Petras su draugais išvyksta pas Kornelijų į Cezarėją.

Kornelijus surenka kartu savo giminaičius ir artimus draugus. Kai Petras ateina, Kornelijus jį pasitinka. Jis parpuola prie Petro kojų ir nusilenkia jam, kaip tu čia matai. Bet Petras sako: ‘Kelkis. Juk aš — tik paprastas žmogus.’ Taip, Biblija parodo, kad neteisinga lenktis ir garbinti žmogų. Mes turime garbinti tiktai Jehovą.

Dabar Petras skelbia susirinkusiesiems. ‘Aš matau, kad Dievas priima visus žmones, kurie nori tarnauti jam’, — sako jis. Dar jam tebekalbant Dievas siunčia savo šventąją dvasią ir žmonės pradeda kalbėti skirtingomis kalbomis. Tai nustebina atėjusius su Petru žydų kilmės mokinius, kadangi jie mano, jog Dievas palankus tiktai žydams. Tai juos pamoko, kad Dievas nelaiko vienos rasės žmonių geresniais ar svarbesniais už kitos rasės žmones. Argi ir mums visiems ne naudinga tai prisiminti?